__antrasis__

jei aš tik galėčiau..
tą žvėrį savy aš nudėčiau..
išplėščiau su žarnom iš savo guolių,
minčių, erdvių, vidurių, alveolių..

jis nasrais graužia gyvą,
atvirą žaizdą ir karšta alyva
jis užpila gyjančią, vėl drasko naują,
ir nuodija syvais savais mano kraują..

alpsta jis židinio dulkių šešėliuos,
pasiutęs save išdalina.. Ir vėlės
negąsdina jo.. ir gėdą išnėręs
jis iš savęs, ir viską, kas tyra, išgėręs

seniai.. nekenčiu jo. Ir kartais,
kai vakuumas išsiurbia, kartais,
kai žvilgsnis už nieko užkliūva,
nedygstančios sėklos supūva -

antrasis nubunda, seniai nužudytas,
sukramtytas, išvemtas ir vėlei prarytas –
išrauna many gerą pradžią iš naujo,
reikalaudamas vėl šviežio kraujo..

jei aš tik galėčiau..
save aš nudėčiau.

Gerai tik, - galvoju (kai tyliu),
Kad dangų aš vis dėlto myliu..