Stotelė

Kai ašarom rengias svogūnas
gėdingą nuogumą nulijęs
ir švinas lašu
mudu jungia ir skiria
emocijos sapną praryja
ir kuždas atvėsę lavonai
kai rėkia rožančius keptuvėj
gimtosios stotelės sapne,
susenus kumpa stiuardesė
verkšlena kajutės pavėsiu
dizaineris tapo peizažą
pasklidęs po lauką bekraštį,
pažvelgt atidžiau nebenori
akiduobes dengia žydrynėm,
palydi saldžiu tepinėliu
tą laišką
tiek lauktą, kentėtą
iš skaidulų lietų
be ryšio
net seno fontano
frontono
pasažas
eglučių supynėm,
užsikasė duobkasiu
vargšas artojas
pavargęs pasėlius
kasmet suvartyt