Jis stebi rudenį
Pro savo medinę akį --
Čia iš sugriuvusių akropolių
Įkalintos tik sienos
Tyli.
Iš mojų bekrintą
Vėjarodžiais
Ant laisvo skrydžio
Tako. Gulą lapai
Nepakyla.
Jis laukia apsinuoginti
Išleidęs saujomis upes --
Lyg ne jis būtų vanduo
Lyg ne vaikai jo neriantys
Kur kvepia dobile
Žemėn įsišaknijęs
Antspaudas.
Ten pasilikę daug
Pavieniais barstosi
Lytėdami nusėtas dykvietes
Auksagyslėm
Ant tėvo pėdų
Paliktas.
Tik iš mylėjimo.