Kas buvo paskui

Niekada nesupratau, kodėl žmonės turėtų mane mėgti, bet jie mėgo. Galėjau eiti lažybų, kad Edis tokio efekto žmonėms neturėjo. Tačiau Laila bemat juo susižavėjo.
Nuo pat tuos akimirkos, kai ji įėjo pro duris, nė per žingsnį nesitraukė nuo Edžio. Rikis, tuo tarpu, ilgam dingo vonios kambaryje. Ir iš mano pasiryžimo eiti į dušą nieko doro neišėjo. Ta mergaitė atnešė su savimi chaosą.
– Prakeiktas airis, – suurzgiau, žiūrėdamas į sugadintą kameros stovą. Širdis plyšo nuo tokio vaizdo.
Edis kažką burzgeno apie savo vaikystę, o Laila sėdėjo šalimais ir šypsodamasi klausėsi. Lietus vis dar šniokštė ir tai atrodė vienintelis nekintantis dalykas.
Pagaliau Edžiui prisireikė nusimyžt ir jis išskubėjo iš kambario, susiėmęs už klyno. Durys garsiai trinktelėjo.
– Sumautas skersvėjis, – pasakiau.
Laila nusišypsojo.
– Tai galite man padėti, ar ne? – paklausė prisidegdama cigaretę.
– O ne, čia negalima rūkyti, – perspėjau.
Ji įsmeigė į mane nustebusį ir kartu neįtikimai priešišką žvilgsnį.
– Edis alergiškas dūmams, – paaiškinau.
Šalia jos jaučiausi truputį nejaukiai. Laila atsakė plačia šypsena, atrodė, kad normali jos išraiška yra toks sumautas šypsnys. Panižo rankas jai trinktelėti, bet tai stresas mane taip veikia, paprastai aš visiškai nelinkęs į smurtą.
– Seniai pažįsti juos? – paklausė Laila linkteldama į vonios kambario duris, už kurių paslikas tysojo Rikis, supratau tai iš visiškos tylos.
– Su Rikiu susipažinau šį rytą, – atsakiau. – Edį jis atsitempė kartu.
– Mielas vaikinas.
– Jis neprognozuojamas.
– Bet neatrodo pavojingas, – pasakė ji ir nukratė cigaretės pelenus ant grindų.
– Čia negalima rūkyti, – pakartojau.
– Ach, tau būtina laikytis to įsikandus? – suirzo ji.
– Užgesink.
Mergina pakluso, bet veidas persikreipė iš begalinio sielvarto.
– Matai tą skylę? – paklausiau rodydamas į duris.
Ji linktelėjo. Iš akių mačiau, kaip trokšta prisidegti kitą cigaretę.
– Ten kulka įstrigo.
Kurį laiką mudu tylėjome, aš kantriai laukiau jos reakcijos.
– Aš kalbėjau apie Edį, – pagaliau pasakė ir atsistojo. – Einu į lauką. Parūkysiu.
Vėl tas žudikiškas žvilgsnis, vien dėl jo imčiau nekęsti moterų.
Jos nebuvo tik kelias minutes, bet aš jau spėjau atsipalaiduoti. Išsidrėbiau žaliajame fotelyje ir užsitraukiau ant akių savo beisbolkę. Tuo metu vonios durys girgždėdamos prasivėrė ir pro jas išsliūkino Rikis.
– Tu vienas? – paklausė jis įtariai.
– Taip, paranojiškas šikniau, – atšoviau.
– Gerai.
Jo žingsniai beveik aidėjo septynių kvadratinių metrų patalpoje.
– Gal žinai, kaip čia įjungt kondicionierių? – paklausė.
– Mygtukai arba kambarių tarnyba. Vienas iš dviejų.
– Nematau jokių mygtukų.
– Eik šikt, gali? – tik dabar suvokiau kaip stipriai susierzinau.
– Vemt verčia jau nuo tokios kompanijos, – pareiškė Rikis ir išvirto ant sofos.
– Edis jaučiasi geriau.
– Atsigavo?
– Manau, kad taip.
Nebuvau tikras tuo, ką sakau. Kalbėjau tik šiaip sau, jaučiausi kaip tekantis vanduo. Už lango nepaliaudamas šniokštė lietus.
– Tas vaikis jau ima man patikti, – netikėtai leptelėjo Rikis ir aš nustebęs pažvelgiau į jį.
– Jau gailiesi savo žodžių?
Jis šyptelėjo.
– Šiek tiek. Nenoriu, kad susidarytų įspūdis, jog man patinka jį tampytis su savimi. Bet tas vaikis kažkoks įdomus.
– Kalbi kaip sumautas psichoanalitikas, o tik prieš kelias minutes išdrįsai išlįsti iš vonios. Vogčiomis.
Rikis iššaukiamai kilstelėjo antakį. Nelabai supratau kodėl jis taip pasielgė. Nors visa jo išraiška bylojo: rimtai? – dievaži, tam buvo visai netinkamas laikas.
– Tu mane pisi, – mečiau ir vėl užsivožiau ant akių kepurę.
– Ir tegu mane velniai, jei tu tuo nesimėgauji, – sukikeno Rikis.
Jo juokas buvo toks pats isteriškas, kaip ir jis pats. Skystakiaušis pamišėlis. Geriau nepasakysi.
– Leisk man truputį pagalvoti, – pasakiau.
– Dėl merginos?
– Mergina ne visa mūsų problema. Edis irgi. Man rodos, labiausiai turėtume rūpintis nepatenkintais tavo klientais, gražuoli.
Rikis nieko neatsakė, todėl aš tęsiau.
– Žinoma, kaip jau sakiau, man tai visiškai vienodai, nebent mano subinei irgi kas nors grėstų, ir kaip suprantu, panašu, kad gresia.
Aš pasirąžiau.
– Man atrodo per tavo kvailą galvą mano subinė gali gauti gerą švino dozę. Todėl aš tavęs ir nemyliu, Riki. Velniam tu prie manęs prikibai.
– Tai ne mano kaltė, – pagaliau išspaudė jis.
Mano kaltinimas buvo labai konkretus ir pagrįstas. Aš kaip niekur nieko pusryčiavau Žebenkšties motelio restoranėlyje, dorojau savo sumuštinį su kumpiu ir mąsčiau, kur traukti toliau, kai staiga kaip iš dangaus pasirodė tiedu juokdariai ir mano planai sukrito akyse.
– Jeigu mano planai būtų buvę mieliniai pyragai... – pradėjau aš, bet Rikis pertraukė isterišku klyksmu.
Aš pašokau lyg verdančiu vandeniu perlietas.
– KAS? KAS?
Rikis žiūrėjo kažkur už mano matymo ribų. Aš pasisukau ir netekau amo. Visa siena už mano nugaros buvo pajuodusi. Tapetai raukšlėjosi ir luposi tiesiog akyse.
– Kas čia per velniava? – surikau ir šokau iš fotelio.
– Vanduo? – abejodamas pratarė Rikis.
Jis atrodė šiek tiek nurimęs.
– Vanduo? – surikau aš. – VANDUO?
– Taip.
– Negali būti! – mane apėmė panika, juodas toks jausmas.
Tas dalykas buvo už manęs, visai šalia už manęs. Kiek laiko, kiek laiko aš sėdėjau atrėmęs pakaušį į tą.... nesąmonę?
– Kiek ilgai? Kiek ilgai? – surikau tiesiai Rikiui į veidą gausiai nutaškydamas jį seilėmis.
– Kas? – nesuprato raudongalvis pusprotis.
O tuomet pasigirdo tas garsas, privertęs mus abu kristi ant grindų, užsispausti ausis delnais ir stipriai stipriai užsimerkti.