Nakties šešėlis

Nakties šešėlis ieškojo ramybės
Ieškojo kampo galvai priglausti
Bet rado vargšelis tik staugiantį vėją
Ir paliko šią vietą, ieškoti išėjo…
Nakties šešėlis draugystės norėjo
Gero žodžio, rankos paspaudimo šilto
Bet nerado draugystės,
Tik byrantį smėlį
Ir vėl ieškoti išėjo…
Nakties šešėlis ieškojo meilės
Artimos sielos, galvą ant kelių padėti
Lūpų, kurias bučiuoti galėtų
Širdies, kuriai savo skausmą išlietų
Kūną kurį apkabintų, ir iš lėto
Užmigęs saldžius sapnus sapnuotų
Bet rado tik apleistus griūvėsius
Palaidojusius paskutinę jo viltį
Apdriskusiame voro tinkle…
Nakties šešėlis teradęs vien skausmą,
Pas Dievą paguodos ieškoti norėjo
Paverkti iš skausmo ant Tėvo peties
Ir paprašyti Aukščiausiojo meilės, vilties…
Bet visų mūsų Tėvas prakeikė šešėlį
Ir rojaus vartų šiam neatkėlė
Ir išėjo per amžius klajoti šešėlis
Prakeiktas žmogaus, pasaulio ir Dievo
Gimęs vienas, ir mirsiantis vienas
Ieškot savo galo, apleistas šešėlis.