Tavo teptuko prisilietimu

Pažadėk man, kad niekad neprašysi
Nukelt mėnulio disko ir žvaigždžių šaltų.
Bijau, žemėj pasidarys tamsiau tik,
O tu sakai:
-Nupiešiu saulę, bus drąsu.

Ir taip keliaujam: aš ir tu
Pro plyna lauką  pilną mirštančių žiedų...
O iš kišenės trauki teptukus tu
Ir baltą tinką,
Ir ploną dažo linkį
Raitai bespalviame danguj,
Kur nusiminę, mažų mėnulių šimtas,
Kybojo apverstu kampu,
Jiems drėbteli beskonės košės su kaupu
Ir paišina ranka pamoji įkandin.
Ir saulę tu pieši ir žvaigždę,
Ir pasakišką sapną skriejantį tolyn.

Tuomet regiu:
Naujom spalvom atgimsta gėlės
Ir blaivosi apniukęs dar dangus.
Mėnulio diskas grįžta žemėn vėlei,
O tu svajingai mesteli laukan dažus.

O aš žengiu dar žingsnį ir skaičiuoju
Dryžius tavo, paletės teptuku,
Man užsimerkus, nosį papudruoji,
Beskone koše – baltučiu tinku.