Mano vaikystės palėpėje
Iš bado numirė voras
Ir į tinklą jo vienišą
Žiūrėti labai sunku
Jame savo ašarų rasą
Randu žibančią karoliais
Neišsipildžiusių troškimų raizginėlį
Suraišiotą bet kaip
Piršteliais negrabiais
Aš taip ir neišmokau megzti
Nors mane tiek kartų barė
Nesupratau kaltės prasmės
Kaip į voratinklį pakliuvusi muselė
Nežinanti ar ją išalkęs voras
Greit suvalgys, ar pažais
Šilkinės tinklo gijos
Tik iš tolo švelnios ir nekaltos
Jos tarsi pirštai
Motinos meilios rūpestingumo
Apgaulei pasidavus taip suveržia
Kad iš visos širdies gailiuos
Savęs ir to – iš bado mirusio voriuko
Tiesa, jo musės ir negyvo vengia
Kaip ir aš
Palėpėj dulkinoj vaikystės pamirštos
Nenoriu prisileist per daug arti...