Vidinė vienatvė

Vėl gitara kampe,
Vėl išjungta šviesa-
Namie nieko nėra
(galima išreikšti jausmus slypinčius viduje)

Užrakinu duris,
Nusimetu tašę,
Griebiu vidurnaktį gitarą
Ir pradedu ja groti

Ta pati liūdna melodija
Neišblėsta savaitę iš mano galvos-
Brūžinu stygas vis stipriau ir dar garsiau,
Kad išgirsčiau ją tik aiškiau

Aš viena namie-
Niekas nesvarbu
(vidurnaktį juk taip jauku)...

Mėnesiena...
Aš apšiurusiam balkone,
Bet man  gera,
Nes esu viena.

Gitara jau groja pati už mane,
Žvaigždės mojuoja ir šnibžda kažką,
Narkotikai veikia- maišos su alkoholiu,
Sukas pasaulis (man ne baisu)...

Man nesvarbu, kad šąla jau kojos-
Balkone stoviu su suknute ir išsivaizduoju, kaip deginu norus...
(gera girdėti tylą ir jausti gitarą šalia)

Viduje kažkaip nejauku
Gitarai skambant- tyliai verkiu
Prisimenu dienas, vienatvės naktis
Gitara vėl groja- spurda širdis

Brūžinu stygas stipriau ir stipriau
Lašas po lašo ir kraują matau

Jis toks ryškus, atrodo saldus
Dar kartą grypšt per stygą
Tik šįkart su saiku

Vidinį skausmą užgesina kraujo spalva,
Man gera jausti kaip styga žudo mane...

Grįžtu į kambarį
(sušalus, viena)
Jau trečia valanda,
O tėvų dar nėra

Jie vėl vakarėlį
(APMAUDU, kad esu tokia silpna, pagiežinga)
Ir vėl vieniša...

Nurieda paskutinė ašara karti
Ir aš užmiegu savam guoly
Vėl liūdna, tik palikus gitarą jau balkone....