Apie Hansus (ištrauka iš „Už sienų“)

- Taigi laba diena. – išraudęs šypsausi barzdotiems vokiečiams, vėliau pavadintiems tiesiog Hansais. Nutukę fermeriai, languotais marškiniais, riebaluotais nuo sočių pusryčių pirštais ir visi kaip vienas auginantys vešlius bakenbardus, kuriuose buvo matyti maisto trupinių, užsilikusių dar nuo pusryčių, o musės, matyt, rengėsi juose visai neblogas žaidimo aikštelės ar išviečių rajonus. Akys guvios, greitai perbėgo mūsų kuprinėmis, įsisuko tarp Marijos plaukų, - nevalyvai nuslydusi petnešėlė neatrodė vulgariai. Greičiau bylojo apie aiškų nuvargimą ir kepinančios paleistuvės saulės šunybes.
Vokiečiai nemokėjo anglų kalbos, mes – jųjų, tačiau atsidūrėme ankštame furgonėlio užkabaryje nė nenutuokdami, kokiame mūsų mažo pasaulėlio kampe atsidursime šį kartą. Vėl dvokė vištų išmatomis, komforto nė su žiburiu nerandame, tačiau spragsime pirštais ir ilgesingai rezgame mintis draugams papasakosiantys sutikę neeilinius tipelius.
Netrukus ausis užgavo vokiškosios „underground“estrados muzikos sąskambiai. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje užsilikęs ūsuotas romantikas dainavo kažką ypatingai nuvalkioto apie meilę, magnetofonas plyšavo iš gailesčio, mes autobusiuko priekaboje rengiame go-go šokėjų čempionatą (Marija laimi) ir jaunųjų balsingųjų talentų „volungė 2007“ imtynes. Hansas, vairuojantis į šalis besiklaipantį autobusiuką, pritaria ūsuotajam aborigenui Hansui „iš magnetofono“, vištų išmatų kvapas neduoda ramybės, Marija užsimerkusi bando nugriebti ypač aukštą natą, balsas lūžta, staiga duobėtas kelias, griuvinėjame lyg bulvės, turinčios varganas rankas ir bebandančios įleisti šaknis kuo patogiau. Staiga atsikrenkščia vienaakis Hansas, meta žvilgsnį mūsų pusėn, kuriame esti nepaaiškinamas gašlumo ir susijaudinimo ūsoriaus „iš magnetofono“ balsu motyvas, man ima svaigti galva...
- A dešrų norit? Šekit – tiesia dar labiau nuriebaluotą meitėlišką leteną beakis Hansas, jo burna prasiveria, išnyra du vieniši, vos bekabantys žabtuose dantys, susigėdęs dėl padarytos klaidos nedrąsiai apsižvalgo, staigiu judesiu sutraukia dantis atgal burnon, ir, mestelėjęs keletą varvančių dešruotų sumuštinių Marijos pusėn, pasislepia už kėdės atlošo.
- Nori? – klausiamai žvelgia į mane naivuolė, mananti, jog mano skrandis nago dydžio.
- Žinoma – čiumpu, it išbadėjus iena nepatraukliai nuteptą gardėsį, kišuosi į burną ir pajuntu salsvą kokybiško maisto skonį paliežuviuose. Vartau, mėgaujuosi, saulė kepina pro langą kairijį sumuštinio skruostą, sviestas tirpsta, bėga žemyn mano kaulėtais pirštais, pasiekdamas rankovę ir dingdamas sintetikos gilumoje.

Sėdime kniūbsti ant grindinio, žvelgiame, kaip pro langų kampus pušų ir eglių viršūnės nepaveja pirmyn beskriejančio furgoniuko, šypsomės, muzikos garsai dingsta realybėje, o dangaus mėlis, žvelgdamas į mus, apglėbia savo vientisa galybe ir traukia, traukia į save... Krūtinėje bičių milijonai ima nepailsdamos darinėti avilio langus, igiju šviesos galių, besiveržiančių atgal per nenumaldomos plačiabriaunės šypsenos nugludintus kampus...
- Žinai ką, čia yra gerai. – pratariu puse lūpų. Ir pats suprantu, jog pirmą kartą gyvenime esu savimi tikras tiek, kiek mano žodžiai tikri šią akimirką, netrukus išsisklaidžiusią bevakarėjančioje tirštelėjusioje pilkumoje.
Akyse skleidžiasi teigiamų mano gyvenimo baigčių motyvai, tariuosi nedrąsiai su savimi, jog pasąmonės koridoriuose kažkas įsuko lemputes ir galbūt, galbūt po šios akimirkos čia taps šviesiau. Nebeteks klaidžioti besiramstant į aklinas sienas, o senas murklys Pečkis, besitrinantis tarp kojų, ramiai nuguls man ant krūtinės. Katiniška energija išpumpuos kanalizacijos ekskrementus, koridoriai spindės švara, sienas nuklijuosiu brangių žmonių portretais, chrizantemą palubėj įsuksiu, daigais jas pramuš ir... ir... Kas toliau?
Pasimetu it žebenkštis, pakliuvusi į savo pačios žabangas. Netikrumas ir tuomet, kai gyslose išpampusi euforija sulenda pakulniuos, neriu į tą patį tamsųjį koridorių, išsukioju lemputes, sudaužau jas į sienas ir tūnau vėl, aklinoje tamsoje lukštendamas beprasmiškų bandymų talonėlius, iš kurių nė vienas negalioja – nei į priekį, nei atgal... Šitaip žaidžiant savuose spąstuose ir, tarsi nesąmoningai į juos pakliuvus, puikiai žinau, dėl to ironiškai panarinęs galvą šypsausi, jog šis iškleręs žaidimas, surakinantis man rankas už galvos, duoda ne ką mažiau savasties pilnatvės, nei tuomet, kai milisekundžių momentais pajuntu euforijos paskonį burnoje. Tai ko man trūksta...?

Autobusiukas, nerangiai pasimuistęs murzinoje šalikelės baloje, ima pamažu lėtėti. Pasukame dešinėn. Susižvalgome su Marija, jos akyse aiškiai matau parašytus žodžius „Kur mes važiuojame? “. Prunkšteliu, nors visai nejuokinga. Tiesiog jos plaukai... jos kvepiantys rytiniu šampūnu plaukai susivėlę it nevalyvos penkiolikmetės mergaitės ir laisvai susimetę į vieną kuokštą.
- Mes trumpam. Pas draugą seną užsuksim – suvebleno Hansas – vairuotojas.
Palinksėjome it paklusnūs dresuoti žvirbliai. Nejaugi niekas nesupranta, kad mes skubame? Jog salsvas, iki koktumo nemalonus Lenkijos kvapas mus spėjo įgristi vos per keletą dienų? Atsidūstu. Hansai nerangiai ropščiasi iš autobusiuko, jis visas mastaguojasi. Vyriškiai atidaro bagažinės dureles, už kurių išnyra mūsų galvos. Plačiai nužvelgiu teritoriją, nutaisęs mąslaus galvočiaus miną. Kaimas, ką bepridursi.
Tikrai nenorėjome stebėti, kuomet raibas gaidys, sukęs vis siauresnius ratus aplink dar raibesnę vištą, galiausiai užlipa jai ant nuplėšytų sparnų ir prievartauja. Kur moterų laisvė, pasirinkimas, kur??

Mano nuotaikos mielinės. Auga, parazitės, nors šiuo akimirksniu norėčiau, kad jos subliūkštų ir priliptų kuriam laikui prie nukepintos, raustelėjusios nuo saulės odos. Kad galėčiau aš jas valdyti... Esu įkalintas savo asmens kalėjime, vienutėje, viršininkas mane baudžia kada panorėjęs, o aš neturiu kišenėje veto teisės... Kad galėčiau aš sau nurodinėti, pats sau paklūsti, šypsočiausi tikrai saikingai. Prižadu. Nežinau kam, tačiau prisiekiu. Juk suprantu gerą daiktą ir jo vertę. O dabar... Šypsausi, man gera, nors to jokiais būdais nenorėčiau. Tas galvijas, sukantis mano personalinį aparatą, nė neabejoju, nuotaikų aparačiuką išjungs, įves neigiamus atitikmenis kaip tik tuomet, kuomet turėčiau jaustis laimingas, būti mielas, atrodyti džiaugsmingas... Rankos surištos – kas iš to? Aš surištas. Ne. Aš susirišęs savimi.

- Kolegos, ar neprieštarausite, jei jums į kompaniją paimsime keletą žąsų? – atsikvošėjęs iš savo apmąstymų išgirstu aktyviausiojo Hanso žodžius, sklandančius kažkur tarp įkaitusio, tačiau melstelėjusio priešvakario, ir mano ausų.
- Kad ir trisdešimt. – nespėjus man atsiginti vis puolančių minčių, nušypso Marija.

Vakarėja. Du vaikigaliai ir dvi žąsys. Jos nematomos, nes mes jas nusipiešėme, norėjome, kad jos būtų. Tuomet nuotykis būtų pilanvertiškesnis, o dabar tegavome tik mažą dėžutę becypsinčių pūkuotų žąsiukų, kurie netrukus pavirs į akis kapojančius maitvanagius. Vis mes į juos pavirstame.
Norėjau galynėtis su žąsų sparnais. Nuplėšti plunksnas, leidžiančias pakilti. Kartais susivokiu, jog žiaurumas manyje užgožia akimirkų žavesius, noriu keršto, pats nesuprantu kodėl, trokštu jo, nupjauti sparnus, kad jos nebepakiltų, nes juk aš neskraidau...
O kas sakė, jog šis pasaulis teisingas? Kad drįso bent lūpų kampučiu pasakyti, jog netrokštame to, ko neturime, o to, ko negalime gauti, naikiname tų, kurie užsitarnavo savo žmogiškumu, jėgomis, tebūnie ir blogosiomis, tačiau laimėjo, pasiekė...? Sulyginčiau viską su žeme. Žąsis paniekinčiau, kaip nenormali egzistencija kartais bloškia mane į žemę vien dėl to, jog neturiu ir niekaip negaliu gauti tų prakeiktųjų sparnų. Baltaplunksnius paukščius nužudyčiau savo rankomis, vėliau, suklupęs, apsimestinai glostyčiau kraujuotas plunksnas, ašaros lyg pupos vėlėtų salsvą kraują ir gertųsį, kartu sumišę į vieną sąvastį, šalton žemėn. Visi aplink stebėtų, bjaurėtųsi, patys trokšdami būti vietoje manęs. Lūpos, šaltai negailestingos, skanduotų mano vardą, iškreiptą, nupykintą apšmeižtą it demono, aš apsimestinai bandyčiau atitaisyti klaidą, sugrūsti atgal mėson nuplėštą sparną, o paslapčiomis, stovėdamas su jais, širdyje daigindamas saldų pasitenkinimą ir troškimą visa tai pakartoti kitu asmeniu, skanduočiau it liturgiją nusikaltusiojo vardą.

Pabundu. Dvidešimt septynios minutės nebūties. Dienos pavakarė alsuoja karščiu, aš guliu išpiltas šalto prakaito autobusiuko pakampėje ir, įsmeigęs nusikaltusias akis, žvelgiu tarp auksaspalvių Marijos plaukų ir vis labiau besitraukiančio į tuštumą dangaus mėlio.
Sapnai yra tai, ko mes bijome, tačiau trokštame.