Naktigonė

Kai aš mažas buvau,
buvo ožiai šile retenybė;
sutikdavai sykiais ožį alyvinį,
baltų alyvų spalvos...

Šilus tūlas dėdulė dabojo,
aną Stiopa Šviesoforu vadino;
raudonai švietė ožiams visokiems,
grybautojams geltonai,
labai žaliai  medžioklių būreliui.

Mėgo spalvas Šviesoforas,
kartais tapydavo; šilą, ar ožius.

Anuomet medžiokliai buvo
taikūs nesant ožių;
šaudė tik kamščiais,
dažniausiai iš butelių.

Aišku, kad lupdavo kartais,
kiek daugiau įsišovę; tačiau
ne trobelėje, ne. Ir retai. Ar sakiau,
kad buvo ožiai šile retenybė?

Kol užaugau, perdažė Stiopos
viliuką; baltai baltai, liko tik
juosta žalia Šviesoforui,
tapo Šviesoforas daltoniku.

Daltoniku tapęs netapo.
Metė, jodinėti pradėjo; baltais.
Ir ožių nelupikas,  tik
sveikinasi susitikęs.

O žirgai balti balti.
Baltai nesuvoki stebėdamas
delirium tremens?
o gal konkūras?