Ateina iliuzijų lietūs

Nesuskaičiuojamos tos begalybės spindinčių šviesų,
Spalvų sraute, kur žemė ir kometos tyliai išsilydo,
Žiūri į medį tokį taisyklingą, tokį aukštą, nerimu tiesiu,
Mintis kaip siūlas atsirišo, ji šitam laike kažko paslydo.

Dangus, kurį gali turėti rankose, sutemęs toliuos plaukia,
O pievoje suspindusioje debesim gyvenimas prigulęs,
Tokia švelni daina, kaip minkštos žolės, savimi pašaukus,
Bet balso viduje nėra, suplyšo supratimo nuogos siūlės.

Sukursiu miestą platų, jį ant savo delno tuoj ir pastatysiu,
Bus daug žmonių, jaučiu, nors nematau ir negirdžiu nė vieno,
Jei nepatinka tau, tai niekis – viską greit sugriausiu, išardysiu,
Ir gėlėmis nevystančiomis versiu aukštas supratimų sienas.

Viršūnėse, kurios apaugusios dėlionėm mūsų į tikrovę driekias,
Į patį sielos vidų, pačią gilumą ir ten taip greit kaltėj nurimsta,
Negaila tokią valandą auksinės, nors bespalvės duonos riekės,
Kuri mesta į žemę šilko upėmis ir ežerų bangom patvinsta.

Nebūna laiko liūdesy, tik tu ir tas, kas niekad nenuvysta,
Kurį lyg molį sulipdai. Iš masės spengiančios savim į šviesą,
Iliuzija pabuvusi savuos namuos į supratimo kiemą gryžta,
Tą patį, kurs pavirto ilsinčiu vidum ir nuvedė į naują...
Tik kažkuom jaukesnę tiesą...