Tūkstančiai aklų akių

Parduodu saulės spindulius ir kuždesius parduodu,
Paskendęs savo pragaro delnuos piktuos, apakusiuos.
Per neviltį..
Lyg šiolei ryškiai matančią ir spaudžiančią į grindinį,
Jis šitoks purvinas ir šlapias, bet jis mano – jo neatiduodu.

Tau spaudžiu ranką, bet nebetikiu aš jos galia nutilusia,
Garuoja verdanti stiprybė sieloj virtusioj į akmenis.
Nuvysta gėlės...
Kurias mylėjau iš širdies, bet jos pavirto piktžolėm,
Subadė man rankas, krauju lašėjusias, skausmu prabilusias.

Suplėšysiu savas eiles, jas atidavęs vėjams aukso pylimų,
Į tamsą plyštančią iš prigimties, bet nesuplyštančią.
Žvaigždžių vėl pasiilgau...
Penkių kampų sužibusių kažkuom, kas mirs iš nuoskaudų,
Priaugusių ant mūsų kalno... išdidžiai gyvenimu vadinamo.

Ko tu tyli? Ar skauda sielą alkaną? Ar trūksta vasaros?
Kuri žaliuotų vazone iš molio purvino kaip valandos.
Norėčiau augalo...
Kuris sava ląja užstotų juodą horizontą, kam gi jį matyti?
Nuo lapų tikinčių, tvirtų į dangų baltą kyla tuščios ašaros.

Sunku, o nežinau kodėl, galbūt tiesa melu laike pavirsta?
O melas amžina tiesa patampa, džiaugiamės jį užauginę.
Neliko ko norėt...
Nes viskas žiba lyg reklamos stenduose apgaulės lempom,
Supuvęs grožis džiugina sava atrakcija - tik ją išgirstam.

Parduodu viską kuom tikėjau, tai jau niekam nevertinga,
Patapti masės prie kurios pripratome dalim. Netapsiu.
Jums tik atrodys taip...
Man vadovaus tik mano vienišas pasaulis, ar mirtis,
Ir mano siela jums nuvalkiota, o man...
O man ji dar kažkuom turtinga...