Ar Tu prisimeni, kaip žaisdami prie griovio žalio stiklo butelyje sukūrėme akvariumą ir įleidome ten buožgalvį? Širdelės spurdėjo iš džiaugsmo – juk įruošėme jam puikius namus.
Ar Tu prisimeni, kaip kitą dieną nustebome, pamatę, kad mūsų butelyje jau ne buožgalvis, o varliukas? Plėtėme akis iš baimės, supratę, kad mudviejų su tokiu rūpesčiu rengti namai – kalėjimas, iš kurio varliukas pats niekada neišsivaduos.
Tu žinojai išeitį – pasiūlei sudaužyti butelį. O aš ašarodama šaukiau NE! ir su visu varliuku įmečiau jį į tvenkinį, naiviai tikėdama – varliukas sustiprės, labai stengsis ir, dar nespėjęs užaugti, išplauks...
Tarsi jau tada būčiau jautusi, kaip rizikinga griauti namus, kaip sunku daužyti gyvenimą. Tarsi jau tada būčiau supratusi, kaip svarbu turėti viltį, net jeigu ji – nepasiekiama.
kažkaip per greit nuvilnyjo. ir liko ne tiek tekstas kiek konstruktyvus pamąstymas. nors įdėja švelni ir graži. susilaikau. ne man apie prozą ką suprast.
oj kaip čia labai tlapu tlapu, atsiplasau už tokį išsireiškimą ;)
tai kaip tas varliukas? ar jis gavo vardą? gal jo vardas iš tikro yra buožgalviukas, čia gal ko nesupratau? ir kur jis gyveno? ar butelyje ar ežere? gal vėl ko nesupratau. aš stengiuos prie jaunimo, noriu suprasti, bet nelabai sekasi kas