Vaškinė širdis

Kartoninės žvaigždės visos po vieną į žemę nukris,
Tik, deja, aš žinau, jų jau nieks nematys.
O aš tavo liūdnas, vienas medinis kvailys,
Tik, žinau, tokio manęs jau nieks nematys.

Aš vysiuos tave popierinio dangaus šviesoje,
Nes širdis, aš žinau, nepavys tamsoje.
Iškirpsiu danguj popierines žvaigždes,
Nes vaškinė širdis kaip matant užges.

Išbersiu iš saujos šlapias, švinines mintis.
Užmigęs nusklęsiu, kur įskaudinti nieks neišdrįs.
Nes aš vienas, paklydęs danguj, popierinis kvailys,
Kurio numirusio nieks daugiau neprašys
Pabūti.

Sušlapęs, išblėsęs, išblukęs iš popierinio dangaus,
Ateisiu šią naktį pabūti šalia,
Nors žinau, kad nenoriu, nereikia, neverta,
Bet šlapia vaškinė širdis ant manęs nesupyks.

Kaip norėčiau pabūti, kur širdies nesmaigstys
Nei tu, nei aš, nei koks kitas bailys,
Kuriam lemta danguj nupaišyti akis,
Tik, deja, aš žinau, jos jau nieko vis tiek nematys.

Gal iškeisiu popierių aš į medžius,
KAd galėčiau suglebęs ant kelio,
Suskaityti dvejus metelius,
Kai buvau toks laimingas žilvičio ūglys,
Nes dabar palikau - tik nelaimingas kvailys.

Įrėžei į mano kamieną adatinius žodžius,
Kai palinkęs stovėjau prie dulkino kelio,
Kurių nepamirš akmeninė širdis,
Nes sušalęs, pageltęs rudenio vėjas,
Vėl paišys danguj popierines akis.