Mes irgi žmonės

Ar egzistuoja žvilgsnis į tolį,
Į prarają, ar kažkur giliau?
Ar žmogus įstengia įžvelgti tiesą,
Kai gaubiantis melas degina sielą,
Ar jisai gali mylėti, kai viską, ką mato,
Tai tik neapykantos tamsa,
O gal  gali tikėtis atleidimo, kai žino,
Kad pražudė kažką ...

Šis žmogus- mažiau už nieką....
Jis gali ir jausti, ir kažko tikėtis,
Kažką mylėti ir stipriai gailėtis.
Jam nesunku, nes jis jau miręs viskuo,
Ir savo siela, kurią baudė visi,
Ir savo kūnu, kuris užkastas manęs netoli...

Mes žmonės, kaip ir visi,
Tik paskendę kažkieno ilgesy...
Mes būtybės, kaip ir tie kiti,
Tik neegzistuojam, mat išėjom vieni...

Ten kažkur toli, kur saulės nebėra-
Garsą pakeičia tyla, o meilę- vienuma.
Mes karste-
Tame pačiame...
Tai graudi tiesa...