Liepsnojančios pūgos glėby

Pūgom baltom apšalo mūsų skaudžios, skaudžios valandos,
Sniege braidau toks vienas, toks pavargęs, mažas, liūdintis,
Praryčiau viską, gerčiau į save, ir laimę ir beprasmes negandas,
Suskilusiam sniege, sudužusiam savy kievieną naktį budintis.

Ten šąla meilė nekalta, aš ja juk niekad, niekad netikėjau,
O kas dabar? Aš lyg žudikas, lyg nudžiūvęs saulės medis,
Pražilęs nuo vienatvės, nuo sustingusio vidaus ir savo vėjų,
Nulenkęs varganas šakas, kurios taip kaip ir protas gedi.

Užmušk mane, užmuški meilę drąskančią, negestantį rytojų,
Suplėšyki dienoraščius, aš nebenoriu jų, daugiau neberašysiu,
Nutilo mūsų balsas, nebeliko aido, bet širdis jį vis dar groja,
Nupiešusi devynis šio gyvenimo paveikslus, jų tu nematysi.

Laivais į žvilgančią krantinę, o į baltą dangų ilgesio lėktuvais,
Nuskrido praeitis ir dabartis suglamžyta ir nuskriausta likimų,
Ir lygiai taip nušluota viskas ir druska užpilta žiemą barstytuvais,
Toks mūsų kelias: šlapias, graužiantis, snieguotas – jis nurimo.

Sutemsta ramūs vakarai, ateina mąstymu giliu dengti mani rytojai,
Krauju pašventintos tos akys juodos, lūpos vėlei šaltos, šaltos,
Miražais kviečianti ateit, o gal palikti to, ko neturiu, kas groja,
Kas priešinasi kaip kare, nors aš tokiam esu, bet argi kaltas?

Šešėlių glėbiuose matysime save, bet niekas niekada nešildys,
Nieks niekada už rankos nepaims ir bučinių nebus, jų ir nebuvo,
Ir garsiai žodį pasakytą, pareiga, kurios nebesuprantam tildys,
Nes viskas dar net nepradėjęs gimt ir augti viduje... sugriuvo...

Sniegu sužvilgę, puolę atminimai...
Nusidrieskia rausvu tikėjimu... į nieką...