Supeckiotos knygos

Pasirodo, kad  abėcėlės kareivėliais Šv. Kazimieras vadina Raides.
Važiavimo Grigo ratais pojūtis tapo kūnu, realybe ir galėjau prieš visus šventus žegnotis ir liudyti, kad toks važiavimas tapatus Radijo karietai. Atgijo užmirštas poreikis laikyti rankoje vadeles, botagą, stabdyti ar raginti žirgą greitesniam važiavimui ir net žiotis karietos dainai:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta..
- Dainuoti, vežėjau, tikintis, kad bus padainuota visa daina, dar anksti, bet atsiminti, kaip buvo Radijo karietoje dainuota, manau, kad jau galima, - išgirdau man sakomus Šv. Kazimiero žodžius, bet po jų mažytė pauzė ir žinia, kurią visi žinom, tačiau kurią reikia nuolat kartoti, net statyti bažnyčias, kad ji nepasimestų: - Geras mūsų Dievas, - pasakė šventasis, apžvelgdamas ir kitus, susėdusius ant Grįžulo akmenų. - Pažiūrėkite, ką  jis mums siunčia. Aplodismentų nereikia, bet neįsiklausyti, neišgirsti Jo meilės mums neleis mūsų meilė Jam. – Ir linksmai, kilstelėjęs balsą,  paragino: - Į darbą, kareivėliai! Tikiuosi, kas literatūra paruošta ir greitai ją visi turėsime savo rankose.
- Kodėl - visi? Kai kas šią literatūrą jau turi, tik bėda, kad užmiršę, jog ją turi, -išgirdome raidę A. Kartu su ja prie Kazimiero pamatėme ir daugiau atėjusių raidžių - A, B, J (jotą), dar kitas. Buvo ten ir  miela simpatiška, kažkur matyta mergina.
- O, taip! Aš šitą literatūrą turiu ir, beje, neužmiršau, kad turiu, - prisipažino Šv. Kazimieras.
- O ponas Pranas? -  pakėlė giedras akėles raidė A.
- Apie kokią literatūrą kalbi? - paklausiau, bet galėjau to nedaryti, kadangi tuo pat metu J. (jotas) viršum galvos kilstelėjo abi rankas, laikydamas perrištas kaspinu Senojo Testamento  knygas. Jas pažinau ir jaučiau kaip gėdos raudonio dėmėmis išsimėto veidas.
- Atsiprašau, - pasakiau. - Jas prie Ūso balos pradedam užmiršti.
- Ir šitą? -parodė Age Meyerio Benedictseno knygą „ LIETUVA Bundanti tauta“.
- Deja. Ir šitą.
- Ne kažin kiek laiko praėjo, kai čia atvykome, bet gėdytis dėl tokios užmiršties, manau, kad reikia. Ypatingai Jums, -pritarė raidė A, bet tikrąją priekaištų prasmę supratau vėliau. J. (jotas) netruko literatūrą išdalyti negausiai Grįžulo ratų publikai. Gavome ją ir mudu su Kazimieru, tačiau pirmasis nusistebėjimą kone  išrėkė Vidinis. „O Dievuli, - nustebo, - koks nelabasis čia tiek daug pripeckiojo! ”
Ir iš tikrųjų, visose knygose pripeckiota tiek daug, kad... baisu. Net ir aš negreit atsikvošėjau, pavartęs knygas ir iš puslapių pamatęs tokią negražią jų panoramą. Tačiau po minutėlės jau suvokiau, kad tai mano darbas – šitą jų peizažą nupiešiau aš. O atsitiko taip todėl, kad ši Grįžulo ratuose atnešta literatūra atsirado padauginus arba, sakykim, nukopijavus Radijo karietoje buvusias  knygas – su pastabomis ir pastabėlėmis, įrašais, klausimais ir klausimėliais, pabraukymais, kurie atsirado man jas studijuojant. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad taip suluošintas knygas kam nors prireiktų tiražuoti. O prašau-  būtent  taip ir  atsitiko. Ir Senojo Testamento, ir mielo dano Age Meyerio Benedictseno „LIETUVA Bundanti  tauta“ buvo apsunkusios nuo mano parašų paraštėse ir visur, kur galima buvo įkišti pieštuko ar šratinuko smaigalį rašymui. Tai buvo pirmos Radijo karietos knygos, davusios pradžią turtingai jos bibliotekai. Ir, beje, atsitiko taip, kad po Radijo karietos žlugimo jos sugrįžo atgal į mano rankas. Iš tikrųjų nežinomi Viešpaties keliai, bet liudiju, kad nežinomi  ir čia minimų knygų keliai. Suprantu, kad bet kokiu atveju reikia pagarbiai nusilenkti  Biblijos lemčiai, bet kodėl kartu su jos knygomis tokio likimo susilaukia ir Age Meyerio Benedictseno „LIETUVA Bundanti tauta? “
Tik vienas težinau, kaip skaudžiai užrašinėju šį „Užrašų kitaip“ puslapį. Ten, sieloje, daug kas dar sujaukta ir reikia būti labai atsargiam, kad žodžiai glaustųsi prie minčių, kad susitelktų į vieną  visumą, kad sugebėtum įeiti į pasaulį, kurį žinau esant, kuris šaukia, bet, deja, vis dar neišmokstu  ištarti jo vardą ir nesugebu tapti jo piliečiu. Tačiau kad sielos kurtumas nyksta, regis, tuo jau neturėčiau abejoti, o įrodymų, kad jo šaukimą girdžiu, vis  daugiau. Bent iki šio momento, ryžtingiausiai rodau savijautos linkui – savijautos, kuri atsirado atsisėdus ant paprasčiausių akmenų ir priminė važiavimą Radijo karieta. Ir pagalvoju, kad savijauta gal yra pagrindinis to labiau dieviško pasaulio matmuo, kuris pasireiškia per žmogų - atsiranda Radijo karieta, atsiranda Grįžulo ratai, ateina poreikis apsėti smėlėtą kalniuką juodžemiu ir jauti, kad pasaulių įvairovė yra beribė, kaip ir kiekvienas pasaulis atskirai.
„Reikia mokytis būti kiekvieno jų piliečiu, “- galvojau, nesugebėdamas susitelkti savyje, bet vis dėlto žinojau, kad tai, ko lyg negirdžiu, nematau, nepasiimu, nesuprantu, atsiranda manyje ir  niekur iš ten nedingsta.
- Pranai, ar žinai kas yra amnezija, - išgirdau šalia prisėdusi Joną iš Jablonskynės. - Man atrodo, kad  visą gyvenimą buvau amnezijoje, o dabar kažkodėl ji dingsta. Sugebu palikti  ją ir atsirasti tikrame pasaulyje. Tokiame, kurį Dievas sukūrė būtent man.
- Džiaugiuosi, Jonai, kad Dievas mūsų neužmiršta. Gal kada ir mes jį atsiminsime.
- Mes gal, bet anas apsišaukėlis- ne.  Reikia daug įžūlumo, kad drįstume apsišaukti Šv. Kazimieru. 
- Apsišaukti?
- Burnos jam neužkimši, liežuvio nepririši. Na, ir tegu. Bėda, kad visi jo apsišaukimą priima už tikrą pinigėlį.
- Taip, Jonai. Priima taip, kaip yra. Bet ar tu žinai, ką aš matau? Tai ji, -  pažinau ir prisiminiau mielą merginą. - Tai ji, Skirmantė Ramanauskaitė.
- Graži, - saldžiai lūpomis leptelėjo Jonas ir atsidusęs: - Kol  jauni, visi gražūs. O jeigu Kazimieras būtų tikrai Šv. Kazimieras, jam per 600 metų. Su tokia senatve lazdos nepakelsi, o  jis- matai? - apie  Skirmantę sukiojasi, besarmatis.
- Neiškriskime iš Grįžulo ratų, - suraukiau kaktą. Manęs nestebino Jono kalbos, nes žinojau, kad jo žinios šioje erdvėje menkos – per tas kelias dienas, kai jis atvyko į šilinių kraštą, negalėjo žmogus apčiuopti pažinimo, išeinančio iš įprastų, iš pasaulietinių jo rėmų. Ir Šv. Kazimieras čia irgi neatrodė šventu. Net ir šventus žodžius kalbėdamas, laikė lupose šypseną ir smagų kibirkščiavimą akyse. Bet kad jis tikras Šv. Kazimieras – argi daug kas galėjo žinoti? Aš pats drąsiai galėjau parodyti tik du asmenis- Vidinį ir save. Labai įtariau, kad su Šv. Kazimieru pažįstamas Ypata. Štai ir viskas. Pradėjau dairytis Mindaugo ir Pirkaitienės, bet  jų tuomet Grįžulo ratuose nebuvo.
Ateis ir jie, bet tuomet, kai jau mes būsime išgirdę svarbiausia žinią ir padėję ją besirutuliojančių įvykių šerdies vietoje.
- Tik pažiūrėk, kaip atrodo iš tokio šventojo rankų priimtas Šventas raštas... Antikristo darbas. Martynas Liuteris... Anas ant bažnyčių durų rašinėdavo, o čia.. Na, tik pažiūrėk, Pranai, - gausiai vertė supeckiotų knygų lapus Jablonskynės Jonas. - Tylim. Lyg taip reikia. Iš Švento Rašto tekstų puodkėlę padarė.
- Ar toks ir Jablonskienėje nekantrus ir kritiškas? - laimingai šypsodamasis pasakė Kazimieras. 
- O ką? Ar aš neteisybę sakau?
- Kuždate, pone. Todėl manau, kad  poteriaujate netgi geriau, kaip juodžemį sėjate. Džiaugiuos, - pasakė ir tikrai atrodė džiaugsmingas .
Galbūt todėl, kad kaip danguje, taip žemėje, pradėjau laukti žinios nujausdamas, kad ji labai neįprasta ir jai atnešti buvo reikalingas patikimas kurjeris. Mano supratimu, tokiu galėjęs būti Šv. Kazimieras.
   
  (Iš „Užrašų kitaip“)