Rudeniu išmirkęs

Niūniuoju giesmę tau... ji mano nenulaužtas medis,
Ji  mano lūkesčiai, stiprybės pievos ir žvaigždė tikėjimo,
Parkrisiu, atsistosiu eit ir eisiu... tenai, kur kviečiamas esu,
Kur noriu atsigert vandens – jis skausmą paverčia į sėkmę...

Šalta rudens ranka paspaudžia manąją... draugaut pakvietusi,
Ar kada nors nesutikau...? Ar kada nors aš išvijau raudoną spalį?
Jis šitoks liūdnas kaip ir aš ir toks kitų nesuprastas... bet jis kitoks...
Savaip paguodžiantis, savaip gražus ir šiltas lyg žmogus ilgai kentėjęs.

Ir nusileis nemirštantis dangus... ant norų žydinčių per lietų,
Jame lėktuvai miegantys lyg sustabdytame gyvenimo skliaute,
Pailsę bėgt, bet bėgantys tiek tu, tiek aš... už tai, ko trokštam tyliai,
Dėl tikslo laukiamo, kuris jau ne toli, o gal ir ne.  Save apgaudinėjame.

Už durų metalinių laukia rojaus sumeluoto grožis... šitoks tikras,
Tik jis rudens nušliaužiotais takais... vis veda ten tolyn, kur bus kitaip,
Kur meilė gims prasmėm naujom, diena išauš ne tam, kad... pasibaigtų,
Kur sužinosim, kad bijot neverta... kad nėra pabaisų nardančių po mūsų lietų.

Aplenksiu liūdesio gatves, bet apsisukęs gryšiu ten, esu tik jųjų vaikas,
Tik jų raudonas ir pralietas kraujas - rankos gimdančios pasaulį,
Suskambusioj dainoj ir žody pasakytam iš geros širdies į širdį,
Mažam besisukančiam rutuly, išmirkusiam nuo ašarų...
Kaltės... nusivylimo ir nežinomybės...
Bet kartais... kad ir kartais... meile auštančio...