Adata ant prirašyto lapo

Sušok man paskutinį šokį pievomis ir paukščiais kylančiais,
Aš verksiu žvelgdamas į jų grakščius sparnus, į čiulbesį auksinį,
Sudilusiom rankovėm vargą nuo savęs nubraukęs tyliai mirsiu sau...
Tik sau. Palikdamas maldas kartėlio blaškomas drūgiais juodais, naktiniais.

Giedok mums paskutinę dainą vieversy. Aš ją savim suprasiu,
Maldom pavertęs tuštumas raudosiu viduje karčiam. Ten būna šalta,
Per tamsą, žvilgančią aksomo žiežirbom nutilsiu į tave ir nieko nebebus,
Nes nieko ir nėra, tik lietūs virtę rūgštimis į manąjį gyvenimą, į juodą – baltą.

Kiekvienas ryto aidas virsta vakaru tiesiu į tiesą mano sugalvotą,
Kuri pagirdyta krauju ir neapykanta užgimsta mano valandom į dieną,
Aš nežinau, kuri ji: tūkstantoji ar šimtoji, tildydamas miegančiais sapnais,
Sukūręs jų tiek daug, bet jau seniai supratęs, kad tas daug tas pats - tas vienas.

Kai spengiantis dangus užmerkia spindinčio rytojaus blizgesius,
Žiūriu į meslvą jūrą ir jaučiu, kad nieko negaliu pakelt, net savo meilės,
Kuri į tolį plūsta atminties dalim išdžiūvusiom, kaip vasarą suskirdus žemė,
Kalta ir nepagirdyta. Trapi kaip mirštantis akmuo, kaip mano parašytos eilės.

Atverk naujai akis, nes reikia pamatyti tai, ko šitiek laiko vengiame,
Ne tik žaliausias laukas slepiasi už balto proto - ir kančia jame pavargusi,
Kankinti ir pati kentėt, įstrigę norai virtę negyvais žiedais seniai sudegusiais,
Gaivaus ir tikro vėjo blaškomi tikrovės pelenai ir rankos kruvinos, save sudarkiusios.

Bučiuoju savimi tave, žinodamas, kad tai tik vizija, o skrydis baigiasi,
Kad nebeliko kuždesio, patapusio melu karčiu ir atsitrenkusio į nuogą sieną,
Subiro takas, nes jis nevedė kitur, o tik į tankmę pykstančią, ant tų, kurių neliko,
Tiek daug duobių neužpiltų nors sauja smėlio. Tiek lūpų tikinčių į naktį, bet ne dieną...

Sunku kalbėt...
Nors tiek daug žodžių šąlančių vidaus ledynuos, plaukiančiuos į tuštumą,
Bet pasirinkom nesutikti nieko, tik save – kievieną kartą naują, bet nuliūdusį,
Sukaustytą bekraščių normų, pažadų, nebetikros esmės. Pavargo meilė eit ir bėgt,
Į šviesą, dangų spengiantį, į giesmę vieversio, į paukščio šokį iš vidaus... išsprūdusį.
Nes visa tai miražai...
      Kalbantys sapnai...
            Gyvenimas ant lapo...