Olandas

Ir ugnį ištirpusią prote
užsmaugt bandžiau
Nakties antklode vėsia.
Įspaudu žvėries degiau
nebeliečia dieviška šviesa
Venų upėmis kiauromis
Plukdau minčių laivus.
Kad tik vėjas, užgimstantis
Širdies dykumoje,
būtų palankus.
Išjungęs realybės signalines
liepsnas, miglų keliu bures.
Per sapnų bangas pasauliui
pažeriu baimes ir aistras.
Palikdamas prirakintą sielą
beprotystės skrynioje, ten
proto dugne.
Šianakt ir vėl aš skriesiu
Žeberklu pervėręs mirštančių
Maldas.....