Dar per greitai leidžiasi saulė

Dar per greitai leidžiasi saulė
Ir nykštys nekyla gadinti
savo ir kitų nervus...
Pro prastumtą langą
Posūkiuose veržiasi vėjas ir šiurpuliukai perbėga kūnu...
Pakankamai šilta, kad būtu gražu.
Nors ir į elektros kėdę mane sodinate, išpildykite mano paskutinį norą...
Aidint būgnų krušai ir rasojant akiniams leiskite paskutinį kartą apžvelgti Aukštaitijos kalvas, ežerus, upes...
Kviečių laukus, senas kriaušes ir iš žemės kyšantį stulpelį su skydo formos metaline lenta ir užrašu po apačia:”Ginučių piliakalnis”.
Ir akys uþkliūtų už namo, kurio niekad nenusipirko mano motinos motina. Geltonas jis dabar pupso ant mano vaizduotės horizonto ir nematą langai atspindi vakaro raudonį. Kaip ir visada aš ten banaliai ieškau tavęs - jūreiviško mėlynumo suknele, balta prijuoste ir raudona skrybėle (visiškas dekadansas)... O pakalnėje - pakrantės bangelėse - krykštaus ajerai, ežero lelijos (tos baltosios) improvizuos gulbių ežero tema, ant nosies nutūps laumės žirgas...
Šlapiu viežkeliu, megztiniu užsidengęs galvą, pėdinu namolio - paprastas gyvenimas.
Ateina naktis. Išeina. Palieka rasa... Dangus apsunksta ir kol dar nelyja, musės zvimbia šalpusnio žiedø aukštyje. Pievinė varlė striksi drėgnų grumstų takučiu ir vartydama akis pranašauja... užsisvajojau... Danguje skleidžia popierinį sparną aitvaras... Kiek galiu - laikau savo svajonę, tačiau smilga trūksta ir ji lėtai kildama virsta taškeliu, kol galiausiai pasislepia debesio-meškino ausyje. Skaitau iš lūpų - tavo lūpų - kūdikiškai minkštų, švelnių ir papustų...
Skaitau paslaptį ir nebėra paslapties - yra išdavikės lūpos ir išdavikės akys.
Vidudienis. Girdi - girgžda liečiamas šulinys... teliuškuoja vanduo ir krinta atgalios į savo kūną... Bet ne visas - kita dalis šaltais maloniais upeliais šniokščia ir rimsta mano nugara į žemę ir tylu. Skaitau iš šypsenos, žemės, mano karalienės ir šypsausi pats.
Tamsa. Raganos tarpinėje pilnaties stotelėje užsipila degalų ir šluotavoja “kur niekas jų niekad nemato”...
Čirškia žiogai... Ežero stiklu, kaip plokščias akmenėlis šokuoja volungės naktinė daina... Yra šypsena - nėra svajonės.
Plieskia dvi įkyrios elektros lemputės... Radijas “negali be manęs gyventi”, ant nulenktos antenos kabo rankšluostis, tiksi apdegęs laikas, stovi neišplautas puodelis, o rašalas dar nepasibaigęs... Dar bus progos ateiti į pasimatymą su tavimi. Jau galite paleisti srovę. Pasiimkit tą niekingą gyvybę - dar turiu keletą - užteks.