mene tekel

sukirsk per pirštus kad prieš audrą nustotų drebėję
jis muša būgnelį kol dievas mazgoja teptuką
čia vynas iš rankų ir skečiasi burnos prieš vėją
gal noras ištrūkt – danguje pabaigos runos trupa

lyg karštinės krečiamas irias į priekį šis luotas
nežinant kur plaukiama, plaukiama tiesiai į mirtį
gal buvo suklysta bet dieve juk nesumeluota
jis drebančiom rankom tapydamas nieko negirdi

nudažo bangas ir dar supila spalvą į lopšį
po vandeniu šešetas moterų kūdikį supa
iškritus per bortą jos smalsiai žiūrės kol užtrokši
o vaikas sapnuos ten tarp kiaulpienių laigant veršiuką

ir viskas, ir baigias paveikslas – žemynas be kranto
už rėmų išėjęs randi: tiktai pilka ir pilka