Ruduo. Nebegriaudžia.

Kaip tyliai staugia lapai krisdami.
Imu tave. Kryžium nešti ir kabinu ant kaklo,
girnapusė ant piršto. Mon ami.
Akių žaibų nebus. Ruduo. Dievai apako. 
Krentu puton skystimo drumsto lietumi.
Maišau su žemėm. Verdu skausmą.
Ragauju – panašu į tavo kraują, mon ami.
Įbersiu druskos saują. Nes nesaldi
aš. Šuniškom akim dar klausiu:
„Ar jau sudie? “. Prašau neatsakyk.
Kad dar galėčiau laukt ateinant, mon ami.
Išgreščiau naują skylę poetiškoj širdy.
Paplūdusį dainom sugerčiau savimi.
Gyvesiu amžinai. Tavim. Tavy.
Mon ami,
mon ami,
mon ami...