Apie pasivaikščiojimus su mirtimi (ištrauka iš apsakymo „Užusieniai“)

- Labas rytas! – netikėtai šokstu tiesiai Giedrei prieš akis, išsišiepęs it kvailys, saujoje belaikąs bepradedančias pelyti bandeles, nuogomis kojomis bildendamas po gaivią ryto rasą, nusėdusią žalumoje paskendusioje parko įlankėlėje.

Sugrioviau Dovilės palapinę, ši įniršusi nuskubėjo valgyti, besivoliodamas Vytis vos sugebėjo ištiesti kojas tarp sugriuvusios palapinės skuduryno. Šypsausi, spitriju į kitų akis, ar neaptiksiu žaismingo ryto pėdsakų. O šie – apniurę it iš namų išvaryti nebrendylos.

- Valgyti norime.

Parko tankmėje raitosi šprotų kvapai, saulė kepina duonos plutas, ima skleistis šypsenų motyvai, pasigirsta duslus, vis skardėjantis Marijos juokas, nuaidintis beržų viršūnėmis, atsimušdamas į ąžuolų kamienus ir dingstantis tolumose, tarp tūkstančių besigalynėjančių mašinų. Rytas rąžosi, bunda pamažėle, tirpina kuklios rasos suknelę, nedrąsios pušys liaunais kamienais ima šnarenti viena kitai paslaptis, nugirstas nakčia.
Sėdime basomis kojomis, tepamės sumuštinius su sviestu, grasiname vienas kitam peiliu. Tam, kad nepamirštume, kas mes esame – draugai.
- Kad tave biesas imtų, mano paskutinę pašvinkusią dešros liekaną suėdei. Atsiminsiu. – ima širsti ant viską, kas po ranka papuola, beėdančio Vyčio. Ėmėme jį vadinti konvėjeriu. Neklausėme, ar jam tai patinka.
   
Galvos slėniuose – tylu ramu, jaučiuosi žvalus, sotus gyvenimu, pailsėjęs pats nuo savęs. Nakčia buvau trumpam pasrpukęs. Tyliai ištipenau iš palapinės, ir skubėdamas pradingau parko gilumoje. Tylūs šnibždesiai siekė mano ausų dėmesio, porelių stovyklos, įsikūrusios ties kiekvienu šešėliu, minta vienas kitu, gėrisi, bučiuojasi. Apsilaižau lūpas ir pradingsta paskutinis miego skonis burnoje.
Einu patylomis, tipenu basomis akmenuotu parko takeliu, dairydamasis aplinkui, ar nepastebėsiu savojo akmens. Neradau. Viskas buvo svetima, per daugybę metų, kuomet lankiausi Berlyne, pamiršta, nebetekę prasmės ir mano kvapo.
Basos kojos tarsi augo į vėsa dvelkiantį takelį, kurio baigties nė nenumaniau. Labiausiai bijojau savo kelyje sutikti šunį. Ir mintis.

- Veikiausiai trokšti ramybės? – krūptelėjau išgirdęs balsą, sklindantį iš aklinos tamsos sienos.
- Kas jūs? – nedrąsiai bandau trauktis atatupstas.
- Jos nerasi niekuomet, jei nesusitaikysi pats su savimi. – toliau pašnibždomis kalbėjo romus balsas, tembras liejosi į mane lyg muzika, rodėsi, jog apkvaitau, tačiau baimė kaustė kelius.
- Aš... Iš kur jums žinoti, ko aš ieškau ir kas aš esu.
- Nes aš ir esu tu. Mes. Suprask, jog gyvenimas nėra paprastas žaidimas kortomis, kuomet gali varijuoti situacijomis kaip tinkamas. Dažnai nieko negali pakeisti, nes aplinkybės neleidžia...
- Bet aš noriu! Viskas įmanoma, viskas! – pertaukiu šaižiu šūktelėjimu balsą.
- Pakeisti įmanoma tik save patį. Kuomet keiti save, viskas aplinkui keičiasi tavo naudai arba prieš tave. Pats pasirink.
- Bet aš nesuprantu... - suglumau.
- Kuomet užaugsi savyje, suprasi. – vos teišgirdau paskutiniuosius žodžius, betirpstančius naktyje.

Ėmiau paskubomis eiti tolyn. Nenorėjau grįžti. O ir baimė dingo. Kraujas ėmė plūsti į smilkinius, apsvaigo galva. Atsiguliau ant atbukusios žolės, ištiesiau kaulėtas rankas, gulėjau it nuverstas kryžius ir stebėjau, kaip pušų šakos plauna žvaigždžių ašaras. „Pakeisti įmanoma tik save patį... “ – sukosi galvoje.
- Veikiau pakęsti save patį. – nė pats nepastebėjau, kaip sušukau. Uždengiau aklinai burną rankomis.




- Paduok kremą. – tiesė Giedrė rankas link Marijos.
- Turime gerai atrodyti. Kaip aukščiausios klasės damos. Jeigu vakarykštį arabą sutiksime – tuo labiau. Tegul žinosi, jog su tokia pupa šitokiu žemu lygiu kalbeti yra labai didelė šventvagystė – suokė Marija, skaistalais rausvindama skruostus.
- Užeisime į sex parduotuvę, gerai? – prašė Vytis, tuo tarpu mes su Dovile gulėjome ant žolės kilimo it dvesiančios musės, ką tik ištrauktos iš išrūgų.
- Pažiūrėkite, ar Vokietijoje žaisliukai brangiai kainuoja – prašė leisgyvė Dovilė, o aš dar pridėjau, kad pasidomėtų antrankių kainomis. Susižvalgėme su Dovile. Aštriai nusišypsojome vienas kitam.

Tos valandos besivartant it kotletams po kaitria saule priminė pragaro prieangį. Laižėme paskutinius vandens lašus, koliojomės su saule, bandėme tartis, dėrėtis, tačiau ši nevidonė kaip rodė trisdešimt aštuonis laipsnius karščio, taip rodė. Šlapi nuo prakaito drabužiai mėtėsi parko pakampėje, nuogos Dovilės šlaunys žaismingai muistėsi iš sijono nelaisvės. Tai mane jaudino.

- Žinai, paspoksokime į kitus žmonės.
- Gerai.

Daugybė pusniuogių kūnų, leisgyvių, mėtėsi parko paunksmėje. It karo lauke, rodėsi, daugybė sužeistųjų vaduojasi nuo mirties, gelbėja žaizdotus kūnus nuo išnykimo, išgyvena dėl savo egzistencijos, aimanuoja... Po galais, o tai juk tik saulė...

- Nusirenk marškinėlius. – atsimerkęs pamatau Dovilės veidą, prigludusį prie pat manojo.
- Nereikia. Juk žinai... – imu mykti, spyriotis, nors abu puikiai žinojome.
- Liaukis, aš tau papus galiu parodyti. – Dovilės rankos panyra po mano marškinėliais, jos prisilietimai akimirkai padeda užmiršti negailestingus saulės lyžtelėjimus.
- Parodyk, tuomet pati supranti, jog tau galas. – nubėgu į krūmus nusilengvinti.
- Matau mirtį, aš tikrai matau mirtį! – staiga suklykia Dovilė.
- O aš savo rankose matau pimpalą, ir ką? – bandau juokauti.
- Žinai, man rodosi, prasideda haliucinacijos. Užuodžiu mirties kvapą.
- Nepamiršk, jog tualetas netoliese. – šaipausi. Netolimais išgirstu sutrakšint medžio šakelę. Pasilenkiu – juodos žmogaus kojos. Nustėrau.
- Edvi, aš tuoj tikrai mirsiu, mirtis man alsuoja jau į veidą... Man reikia vandens, o jie negrįžta jau pasibaisėtinas dvi valandas.

Baikščiai stebiu tamsų siluetą tarp tankių krūmų. Jo akys žiūri į mane. Pasilenkiu žemiau, staiga pašoku, imu paskubomis lįsti iš tankmės, žiūriu žmogystai pavymui, kuri taipogi leidžiasi bėgti į miško slėpiningas tolybes. Sustoju. Stebiu vis betolstantį siluetą ir atsimenu naktinį pasivaikščiojimą. Ryju akimis, kol žmogus dingsta tarp daugybės medžių kamienų. Akys... Tose akyse regėjau balsą iš praėjusios nakties...

- Ei, kur tu? Tik nesakyk, jog suviduriavai.
- Ne, ne, ateinu. Žinai, mačiau mirtį, visą juodą. Mums šakės. – ištariu artėdamas link Dovilės, guluosi ant žolės, paimu jos ranką, deduosi prie savos krūtinės ir stipriai stipriai suspaudžiu. Žiūriu į dangų. Šypsausi.