ūkna

Ūkanos į stigmas rytmečio įslinkę sklendžia
Ir be audringos veriančios šviesos aptemsta akys,
Kuomet  tik voras tinklą ant dienų užmetęs
Pro mano ilgesio musytės mumiją apsalęs laka,
O aš bedievis medžių skausmą gydau,
Nubraukdamas vis krintančius į plaukus orus-
Nejau ten angelai pro rudą foną
Paklysta stabmeldžių ir akmenų dėlionėj?

Rytas. Imu kartu senutę žinomon kelionėn
Kai prieš akis įslenka kvarco smėlis
Pro  laikmatį  įsmaugtu kakleliu, o  vėlės
Jau į duris nutręšusiais nagais pabeldžia,
O vėtgaudžiai seniai kvailai sušvinko, man liūdna,
Kai vedu už rankos baltakrūtę Nimfą.

Vėlinės. Ir alkanas prie tylinčio dangaus artėju.
Mainosi tik metai  nuotaikos ir gėlės-
Žvakelės linksta link  manęs, aš kėliau kėliau
Iš nuodėmės save, tave, ir brolio brazdesio gedėjau-
Ten  šaukiantis į  Dievą  riksmas grįžo
Pro mano žarijėlę širdgėlos į ūką.