Netikros svajonės

Tik nesakyk, kad medžiai meta lapus,
Tik nešnibždėk, kad laikas nestovi...
Nenoriu tikėti, noriu svajot,
Kad medžiams verkiant, pildosi norai...

Kvaila ištrinti visas svajones-
Gamtos tyrumą, žmogaus gerumą...
Neverta pamiršti, ką turi gamta,
Nenorėk atsikratyti šia mano svaja...

Kai lapai vėl krenta, jaučiuosi saugi-
Žinau, kad tu būni šalia ir vėlei globoji-
Apsimeti, kad nėra tavęs, bet stovi už medžio,
Kuris tik meta lapus ir pildo man norus...

Keista svajoti- kartoji man vėl,
Bet man nesvarbu, kad svajos tik žudo pasaulį..
Jaučiuosi saugi šalia raudančio medžio,
Nes kažkur tu arti ir gini nuo šito košmaro....