Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žvaigždukas



Gimtinė


  Geltona saulė tekėdama nušvietė auksinius Kolorado kanjonus ir Kolorado upę. Amerikoje, Kolorado valstijoje taip įvyksta kiekvieną rytą. Saulė persiritusi dangum nusileidžia už, horizonte esančių vešlių miškų. Retkarčiais prie miško esančiame ežere galima pamatyti grizlį, o  pačiuose miškuose, didingai savo karūnas nešančius briedžius. Kartais čia prabėga rudoji lapė, plevesuodama savo pūkuota uodega. Apylinkėse gausu pumų. Tačiau dažniausiai čia galima išgirsti kanopų bildesį. Tai mustangai. Jie bėga pievomis,
lenktyniaudami su vėju. Virš kanjonų, padangę raižo kilnieji ereliai.
  Netoli upės, miško pakraštį gyveno kumelė, vardu Gražuolė, o praminė ją taip todėl, kad ji buvo labai graži ji buvo šviesiai rudos spalvos, kojos į apačią tamsėjo, o pati kojų apačia balta. Karčiai juodi.
Vieną gražų, saulėtą, pavasarį Gražuolė susilaukė mažo kumeliuko. Jis buvo nuostabus ir labia panašus į motiną. Kumeliuko kaktą puošė balta žvaigždutė, todėl jį praminė Žvaigžduku.

Kelias sekundes jis drebėdamas gulėjo aukštoje žolėje. Po kiek laiko pamėgino atsistoti, tačiau nesėkmingai. Kiek vėliau pabandė dar kartą ir jam payko. Palengva žengė kelis žingsnius. Jie buo netvirti. Bet žingsnis po žingsnio ir jau tvirtai stovėjo ant žemės. Ausys stengėsi išgirsti net menkiausią šnaresį, nosis užuost gardžiausius gimtinės kvapus, akys – apglėbti visą naująjį pasaulį: mėlyną dangų, medžius, siekiančius padangę ir bekraštę pievą.
Vieną popietę Gražuolė išgirdo keistą garsą, jis nebuvo panašus į nei į kanopų bildesį, nei į paukščių čiulbesį, nei į upelio čiurlenimą. Virš medžių triukšmingai pakilo pulkas paukščių. Tai buvo pavojaus ženklas. Kažkas artinasi. Kumelė sunerimo. Ji greitai nuvedė mažylį į saugią vietą ir liepė nejudėti. O pati pasitraukė, kad neišduotų slėptuvės.
Triukšmą ir išgąstį sukėlė brakonierių vairuojamas furgonas.
–Michaeli, žirgas! – pastebėjo Gražuolę vairuotojas.
– Tikrai jis nuostabus, ponui Gastensui jis patiks!
Michaelis prisėlino ir užmetė lasą kumelei ant kaklo, Gražuolė pradėjo priešintis. Ji blaškėsi. Norėjo ištrūkti iš daikto, kuris veržė jos kaklą. Kumelė atsistojo ant užpakalinių
kojų ir vos nepartrenkė Michaelio. Kuo daugiau ji priešinosi, tuo daugiau lasas veržė jos kaklą. Ir ji buvo priversta pasiduoti. Vagys įkėlė žirgą į furgoną ir nuvežė į „fermą“.
Ponas Gastensas buvo maždaug 50 – ties metų vyras. Jis visuomet būdavo labai piktas ir rimtas. Jo akys buvo šaltos kaip ir suledėjusi jo širdis. Gastensas buvo brakonierius ir pagrindinė jo prekė – žirgas.
Ponas Gastensas, pamatęs žirgą pirmiausia paklausė:
–Koks jos ūgis ties gogu? - jo klientams patiko tik aukšti žirgai.
–Metro aštuoniasdešimt trijų, pone.
  Gastensas apčiupinėjo kojas ir apžiūrėjo dantis. Gražuolės širdis virpėjo iš baimės.
– Žirgas geras į aptvarą, – tarė Gastensas.
Gražuolė pradėjo blaškytis ir žvengti, šaukdama Žvaigžduką. Ji pradėjo spardyti aptvaro duris. Ir jas išspyrė.
Mažylis, likęs be motinos, nusprendė sekti paskui keistą daiktą su guminėm kanopom, kuris paliko keistus pėdsakus. Kumeliukas priartėjo prie „fermos“ arklidžių. Mažylis įsėlino vidun. Ten sutiko asilą. Asilas prisistatė:
– Esu asilas, vardu Titas, o tu kas toks?
– Aš? Aš esu Žvaigždukas.
– Ko čia atėjai? - išdidžiai paklausė asilas.
– Ieškau savo mamos. Du žmonės ją išsivežė. Ar matei rudos spalvos žirgą?
– Mačiau!
– Ar žinai kur ji?
– Žinau ir galiu nuvesti!
– Nuvesk, prašau, nuvesk!
– Eime, -  sušuko asilas.
~10~

Jiedu nuėjo į aptvarą, kuriame turėjo būti Gražuolė.
– Kur ji? – paklausė Žvaigždukas.
– Ji ką tik buvo čia.
– Bet jos aš niekada nesurasiu ir liksiu vie…
– Nebijok, tu rasi savo mamą, – tarė asilas griežtai ir išdidžai (kaip visada) pabrėždamas,, nebijok,,.
Žvaigždukas nusisuko į laukų pusę ir tarė su viltimi
– Aš tave rasiu, mama!
Jis nubėgo nė nepadėkojęs asilui.
Gražuolė parrisnojo namo, tikėdamasi rasti Žvaigždžių, bet jo nerado. Pirma mintis šovė jai į galvą, kad jis pamatė kaip ji atrisnoja ir pasislepė. Gražuolė ėmė šaukti jį vardu
– Žvaigžduk, kur tu Žvaigžduk!
Bet niekas neatsiliepė. Staiga ieškodama mažylio, pamatė jo pėdsakus. Ir kažkodėl jai šovė į galvą sekti ne pėdsakais, o eiti mišku.
Žvaigždukas ėjo mišku ir labai pavargo, tad nusprendė pailsėti. Kai pailsėjo, toliau eiti buvo baugu. Atėjo naktis. Miške pradėjo šmirinėti pumos, bet mažylis nepasidavė. Jis buvo pasiryžęs rasti savo mamą. Akimirksniu prieš Žvaigžduką išdygo puma. Jis nusprendė peršokti pumą. Įsibėgėjo ir šoko. Puma atakuodama įkando jam į koją. Mažylis sužvengė iš skausmo, nukrito. Puma vėl norėjo pulti, bet mažylis greit atsistojo ir kai puma ant jo šoko jis spyrė jai į snukį. Puma garsiai sušnypstė ir dingo krūmuose.
Saulė patekėjo. Žvaigždukas buvo visiškai išsekęs. Vos pramerktomis, nakties kelio išvargintomis, akimis tolumoje pamatė bėgančio žirgo siluetą. Mažylis nukrito. Instinktas sakė, kad tas šuoliuojantis siluetas yra jo mamos. Jis sukaupė paskutines jėgas ir pradėjo garsiai prunkšti. Iš nuovargio jis užmigo.
  Jį pažadino švelnus lyžtelėjimas per snukį. Ir Žvaigždukas prieš save išvydo ne
pumą, o mamą. Tai buvo jo mama!
Jie išmintu pievoje takeliu ėjo namo. Juos vėl sekė „vagys“. Vienas tarė:
– Dabar tinkamas momentas, griebkime juos!
– Ne! – sušuko Michaelis, – tegul jie būna laisvi…
– Tu teisus! Dar niekada nemačiau arkliuko, – pratarė Haris, – taip mylinčio savo mamą. Jie tiesiog neišskiriami.
Gražuolė ėjo lėtai, o mažylis risnojo priešakyje, jis netarė nė žodžio. Žvaigždukas buvo toks laimingas, jog negalėjo išsakyti savo džiaugsmo, o tik šokinėjo aplink mamą.







Kumeliuko vaikystė


  Gražuolė su Žvaigžduku ėjo pasivaikščioti po pievą. Gražuolė ėjo lėtai, o mažylis tyrinėjo pasaulį. Staiga jis pamatė gražią plaštakę. Jis priėjo arčiau. Plaštakė išsigando ir suplasnojo dideliais, vaivorykštės spalvų, sparnais.
– Neišskrisk! – sušuko mažylis.
– Gerai, bet kas tu toks?
– Aš Žvaigždukas.
~12~

– Niekada nemačiau tavęs.
– Ir negalėjai, nes aš tik neseniai gimiau, tačiau jau daug ko moku! - gyrėsi kumeliukas.
– Ar tu moki skraidyti?
– Gal, aš pabandysiu.
Žvaigždukas pašoko ir kaip mat krito žemėn.
– Tikriausiai, ne! – nusijuokė jis.
– Žvaigžduk, eime namo, jau temsta, – tarė Gražuolė.
– Gerai, mamyte! Tikiuosi mes dar pasimatysime, plaštake.
– Žinoma, – sušiureno plaštakė.



Gražuolė išvedė Žvaigžduką pasivaikščioti. Pievoje jie pamatė storą rupūžę. Gražuolė paklausė:
– Mielasis, kiek rupūžėlė turi kojų?
– Aaa. viena, dvii, trris.
  Rupūžė baisiai įsižeidė.
– Hm! Mokykis skaičiuoti! Paikas arklėzas.
Jiedu ėjo toliau ir pamatė dvi plaštakes.
– Sūneli, kiek plaštakių matai? – paklausė Gražuolė.
– Vie vi di du. Dvi! – sušuko mažylis.
– O, kiek ramunių čia auga?
– Tlyssss! – sušuko Žvaigždukas.
– Žvaigžduk! Ne tlysss o trys, – pataisė jį Gražuolė.




Kai jie parėjo į „būstą“, jau buvo vakaras. Ir jie nuėjo miegoti.
Žvaigžduką pažadino lapų šiurenimas, ir jis atsikėlė. Mažylis pirmą kartą pamatė juodą dangų, nusagstytą spindinčiomis sagutėmis, o jas „ganė“ didelis švytintis ragas.
– Kaip nuostabu, – tarė pats sau tyliai.
Staiga jis pamatė, kaip viena saga krinta žemėn. Jis žengė žingsnį ir pagalvojo:
– Kas tai galėtų būti? – smalsavo mažylis.
Žvaigždukas pasileido senojo ąžuolo link, kur nukrito sagutė.
Pribėgęs jis ėmė dairytis, bet nieko nerado. Tik norėjo grįžti atgal kai išgirdo ploną balselį
– Labas!
Žvaigždukas pamatė prie ąžuolo kamieno mažą švytintį gyvį.
– Kakakas tututu! – sušuko Žvaigždukas.
– Aš Žvaigždelė ir atkeliavau čia iš dangaus.
– Oo mano vardas Žvaigždukas ir aš atkeliavau iš iš iš, koks skirtumas iš kur aš atkeliavau! …
  – Žinai, ten, danguje, mes esam išsidėsčiusios pagal žvaigždynus, – tarė žvaigždė didžiuodamasi.
– O kas tie žvaigždynai? – smalsavo jis.
– Žiūrėk, ten, dešinėje, yra šaulio žvaigždynas, o…
– O kas tos mažos sagutės?
– Tai mano sesės.
– O kokie jų vardai? – smalsavo jis toliau.
– Visų jų nė neišvardinčiau, bet mes viena kitą vadiname sesėmis.
– O kas tas didelis storas ragas?
– Tai mėnulis, mūsų globėjas…
Pradėjo švisti. Ir žvaigždės nyko saulės spinduliuose.
– Kur tu eini, neišeik! – sušuko Žvaigždukas.
– Nebijok, vakare aš grįšiu! …
Kitą vakarą Žvaigždukas vėl nuėjo prie senojo ąžuolo.
– Aš čia, – sušnarėjo žvaigždutė.
– Sveika! Kaip gerai, kad atėjai! Nori, aš tau viską aprodysiu.
– Mielai!
Jiedu nuėjo į girią. Bepasakodamas Žvaigždukas pamatė pelėdą Florė.
– Laba diena! – sušuko jis
– Kokia dar diena! – sušuko pelėda.
– Ta ponia labai pikta, – prabilo žvaigždelė.
– Sakai teisybę, – tarė mažylis, – kuo aš baigiau… Aa! Na, tai va, tada nubėgau į arklides ir sutikau kvailą asilą…
Jie ėjo miško taku ir žvaigždelė pamatė du šviečiančius daigtus.
– Kas tai, Žvaigžduk!
– Ir tada mane paža… Kur? O, ne! Tai pumos, sprukim!
Kai jie išbėgo į palaukę, jau švito.
– Kur tu eini? – liūdnu balsu tarė Žvaigždukas, – kaip norėčiau kad būtum kumelaitė.
– Tu tik panorėk! - sušuko Žvaigždelė.
Mažylis grįžo namo. Buvo rytas.
– Sveikas, Žvaigžduk! – tarė Gražuolė.
– Labas rytas, – mamyt!
– Kur buvai? Aš dėl tavęs jaudinausi.
– Žinai, mama, aš susipažinau su…
Po saulėtos popietės atėjo vakaras.
– …Aš ir šiandieną turiu eiti…
– Na jau ne, sūneli…
– Bet, mama, prašau, prašau, prašau, man būtinai reikia. Aš pažadėjau!
– Ir kada tu suaugsi? …
– Ačiū ačiū, mama, – ir nudūmė taku prie ąžuolo.
– Žvaigžduk, palauk, aš tau! …
Kai žvaigždukas pribėgo prie ąžuolo, jis pamatė nuotabią kumekaitę. Ji buvo balta kaip sniegas, uodega ir karčiai spindėjo sidabro spalva.


– Kas tu? – vos pralemeno Žvaigždukas nustebęs.
– Juk tu norėjai… – tarė kumelaitė.
– Aš norėjau? …Tai tai tu, čia juk tu, – Žvaigždelė. – Eime pasivaikščioti?
– Gerai!
Kai jie vaikščiojo po pievą, Žvaigždukas pamatė žydinčius varpelius. Pribėgo, nuskynė ir užkišo juos Žvaigždelei už karčių. Jai labai patiko.
– Tu labai mielas...
– Ačiu. Žvaigždele, ar tik tu viena iš savo sesių pavirtai į kumelaitę?
– Turbūt taip.
– Papasakok man apie žvaigždes.
Sidabrinė kumekaitė ilgai pasakojo, o baigdama pridūrė:
– Klausyk, kai žvaigždė miršta, jinai krenta dangumi, paskui save palikdama ilgą baltą šleifą.
– Kiek metų žvaigždės gyvena?
– Ilgiau negu bet kas.
– O kiek tau metų?
– Aš greitai iškeliausiu, Žvaigžduk.
– Iki ryto dar toli! – sušuko Žvaigždukas.
– Ne, Žvaigžduk, aš išeisiu amžiams.
– Tu nori pasakyti…
– Taip…
– Bet tu neatrodai sena.
– Neatrodau todėl, jog pavirtau kumelaite.
– O kodėl…
– Na, sudie, jau švinta. Susitiksim rytoj!
Kitą vakarą Žvaigždukas išskubėjo prie ąžuolo. Apsidairė bet ten nieko nerado. Tada pažvelgė į dangų ir pamatė krintančią žvaigždę, kuri paskui save paliko baltą šleifą.
– Sudie! – iš aukštybių pasigirdo balsas.
Žvaigždukas suprato, kad tai buvo jo draugė.
– Kai žvaigždė miršta ji krenta dangumi, paskui save palikdama baltą šleifą, – tyliai ašarodamas tarė jis.

Rytas. Iš po sidabrinių debesų kyla saulė. Viskas aplinkui nušvinta. Ryto rasa lyg deimantai žėri saulės spinduliuose...
- Mama! Kelkis maama, maama kelkis – džiaugsmingai šokinėdamas aplinkui, šaukė Žvaigždukas.
  Netrukus prasimerkė rudos akys, nuo žemės pakilo švelnus kaip aksomas snukis, prasivėrė burna... Mažylis, pamatęs tarp dantų įstrigusį šapą, nusprendė pažiūrėti. Jis įkišo savo mažytę galvą mamai į burną, bet pažiūrėti nespėjo... Pakilo liežuvis ir... Ir jis jau šlapiu snukiu ištraukė galvą Gražuolei iš burnos ir pakėlęs akis į dangaus mėlynę paklausė:
- Mama, juk nelyja?
  Gražuolė nusijuokė.
- Ne sūneli, nelyja.
- Mamyte man liūdna - sulemeno Žvaigždukas.
Kumeliukas greitai augo, stiprėjo ir mama nusprendė: laikas susipažinti su banda.
- Einam, nuvesiu tave ten, kur niekada nebus liūdna.
Taigi jie ėjo. Praėjo pievą, kurioje Žvaigždukas augo, mišką, kuriame jį buvo užpuolusi puma, ežerą, prie kurio mokėsi skaičiuoti. Po valandos Gražuolė su sūnumi priėjo slėnį. Jame augo pušys, kurios ošė dieną ir naktį nepailsdamos, beržai kurie šoko susipynę šakomis ir plevėsuodami savo baltais sijonais, rytą bei vakarą. Padangės tylumą čia drumsčia daugybės paukštelių daina, o pievų šnaresį užgožia smuikininkai svirpliai. Netoliese savo vandens daina, čiurlena upeliai ir upeliukai.
  - Štai ir atėjome, - lėtai tarė Gražuolė.
  Mažylis išvydo daugybę padarėlių, kurie atrodė visai kaip ir jis. Jie linksmai žaidė ir bėgiojo.
  - Mama, ar galiu...?!
  - Et, bėk jau, bėk.
  Taip mažylis atrado naują pasaulį. Jame jis toliau augo, žaidė su kitais...
  Gražuolė mažylį vedžiojo, kad susipažintų su visais.
  - Mama, kas čia, o čia, o ten, o čia?
  - Triksi, čia Kiki, ten Mimi, o...
Gražuolės žvilgsnis sustingo, nes prieš ją stovėjo bandos vadas –Drakas. Kumelė nulenkė galvą.
  - Žvaigžduk, pasisveikink, - pastūmė ji sūnų.
  - Laba diena, - tarė mažylis įžūliai.
  - Pagaliau atėjai Gražuole. Koks tavo sūnaus vardas? – Išdidžiai tarė jis.
  - Žvaigždukas.
  - Gerai, Žvaigžduk, pasirodyk, koks tu esi.
Žvaigždukas nedrasiai apsisuko.
  - Užaugęs užimsi mano vietą, - paslaptingai, tvirtai tarė mustangas, bandos vadas.
 
Per visai trumpą laiko tarpą  Žvaigždukas išaugo, nuo mažo kumeliuko iki puikaus suaugusio žirgo. Nors dar buvo jaunas, bet labai sumanus ir protingas. Todėl visi žirgai jį mylėjo ir gerbė. Ir niekas nenustebo kai vieną dieną jis pakeitė Draką ir tapo visos žirgų kaimenės vadu.



  Jis dažnai stovėdavo naktį ir žiūrėdavo į žvaigždes. Prisimindavo kaip kartą gelbėjo mamą, skaičiavo varlei kojas ir kad ten, kažkur aukštai danguje, tarp žvaigždžių, yra jo pirmoji draugė. Tačiau tik dabar Žvaigždukas suvokė jog tai tebuvo jo vaizduotė. Argi gali žvaigždė virsti kumele?



Brakonieriai grįžta


  Vieną dieną miško ramybę sudrumstė furgonas. Jis sustojo miško laukymėje. Iš furgono išlipo du vyrai ir moteris. Moterį vadino Lorena. Tai buvo aukšta blondinė. Lorena buvo apsirengusi odiniais drabužiais bei batais. O mėlynas akis prisidengusi plačiabryle skrybėle. Kiti du buvo Markas ir Stenlis. Markas mėgo skaityti knygas apie įvairius nuotykius, o Stenlio hobis – valgymas.
  - Markai, kur mano žirgo balnas? – ankstų rytą paklausė Lorena.
  - Paklausk Stenlio.
  - Ne, nemačiau, neturiu, - atsiliepė Stenlis.
  Lorena paėmė jį už smakro ir tyliai tarė:
  - Jeigu pakeltum savo užpakalį, tai pamatytum! - ir ji nustūmė vyriškį nuo balno, kurį Stenlis naudojo kaip kėdę užkandžiaudamas.
  - Bet aš nemačiau. Ir galvojau jog tai kėdė ir kai.... - gynėsi Stenlis.
  - Užsičiaupk!  Markai, paruošk žirgus. Josime apsižvalgyti.
  - Bet Lo, - tarė Markas.
  - Nedrįsk manęs vadinti Lo, mano vardas Lo-Re-Na, supratai?!
  - Gerai, supratau, bet juk dar tik dešimta valanda ryto!
  - Aš pasakiau...!
  - Gerai, gerai, bose, einu, - nerišliai sumurmėjo Markas. 
Taigi Lorena, Markas ir Stenlis išjojo rytmečio saulės nušviestu taku. Prajoję mišką, pasuko pievų link.
  -Ššš... -Lorena sukluso, išgirdusi tolumoje žirgų prunkštimą.
  -Kas yra? - pakausė Stenlis.
  -Jei dar kartą išsižiosi, aš tau užsiūsiu burną! Nemaniau kad taip greitai juos rasime. Jokite atgal į stovyklą ir pasiruoškite, vaikinai, šią naktį jau tūrėsime „prekę“.
  -Ji pavadino mus vaikinais, - lipdamas ant žirgo, patenkintas pasakė Stenlis.
  -Užsičiaupk, - šaltai atrėžė Markas.
  Kol vyrai jojo atgal, Lo pro krūmus stebėjo bandą. „ Jie nakvos čia „ pamanė ji ir suskubo į stovyklą.
Kai dangų užtraukė tamsa ir aplink įsiviešpatavo tyla, nepaisydami baugaus pelėdų ūkavimo ir svirplių čirškimo jie prijojo pievą.
-Jūs jokit iš kitos pusės ir šaukit. Tada mustangai pradės bėgti mano pusėn ir aš pasistengsiu ką nors sugauti. Supratot? - griežtai išpylė Lo.
- Taip, žinoma, - sumurmėjo vyrai.
  Kai šaltą juodą naktį pasigirdo šaižus šūvis, mustangai išsigandę ir sunerimę pradėjo bėgti. Atrodo visa banda paspruko, tik kažkoks vargšelis įkliuvo. Tai buvo žvaigždukas...
Gražuolė blaškėsi, norėjo grįžti, padėti, tačiau tai buvo per daug rizikinga, todėl ji su banda ir skaudama širdimi nubėgo į kanjonus.
    Žvaigždukas muistėsi ir spardėsi, prunkštė ir žvengė, tačiau veltui. Čia atjojo dar du vyrai ir          mustangui užgeso viltis išsilaisvinti.

                                               
NELAISVĖ


  Jie supančiojo Žvaigžduką virvėmis ir įkėlė į furgoną. Čia buvo šalta ir drėgna. Kelios angos leido orui sklisti furgone. Žvaigždukas alsavo ir prunkštė, prikišęs snukį prie angos. Kelionė į rančą buvo ilga. Kelis kartus žvaigždžių skliaute pasirodė mėnuo.
  Pagaliau furgonas sustojo.
  -Markai, tu išvesk žirgą, o aš einu pakviesti pono Gastenso, - tarė Lorena.
  -Lo..! Rena, o ką man daryti? –paklausė išsiviepęs Stenlis
  - O tu užsičiaupk ir sedėk čia, - Lorena bakstelėjo koja į kelmą, šalia kelio.
  -Gerai, jau ryt penkiolika eržilu išsiunčiu jums, - baigė pokalbį ponas Gastensas.
  -Laba diena, pone, - meilikavo Lorena, - Mes atvežėme...
  - Puiku, - nutraukė ją Gastensas. Nusileidęs žemyn laiptais, dengtais aksominiu kilimu, jis išėjo į lauką ir pamatė Žvaigžduką
  -Tu!? -nustebo Gastensas. Jis prisiminė jo tai tas pats kumeliukas, kuris buvo atklydęs į „fermą“ ir kuris jam labai patiko, dabar stovi prieš jį nuostabaus mumustango pavidale. -Cha, ir visgi tu mano, - pašaipiai debtelėjo Gastensas, norėdamas paimti žirgą už snukio, bet šis nesileido ir įpykęs bandė kandžiotis.
  -Aaa! - nuaidėjo per rančą- Apkeiskit jį su žirgu iš furgono, kuris paruoštas ponui Denveriui.
  -NE! Nedrįskite! - pasigirdo mergaitiškas balsas. Tai buvo Kamilė, Gastenso dukra. Mergaitei buvo trylika. Jos rudi vos susigarbiniavę plaukai, atspindėdami saulės šviesą plaikstėsi vėjyje. Mėlynos akys buvo pilnos užuojautos gailesčio ir pykčio. Kamilė vilkėjo languotus marškinius ir šviesius džinsus.

  - Ne, tėti, nedrįsk! Jis bus mano!
  - Bet Kami, jis pasiutęs.
  - Vienintelis pasiutęs esi tu!
  Mergaitė priėjo prie Žvaigžduko ir pažvelgė jam į akis, tyliai tardama:
- Prisileisi? Aš tau nieko nedarysiu.
Žvaigždukas prunkštelėjo norėdamas atbaidyti mergaitę, bet ji nesitraukė. Žvaigždukas patikėjo švelniu, nuoširdžiu žvilgsniu ir leidosi paliečiamas. Tas šiltas žvilgsnis jam priminė mamą, Gražuolę. Mergaitė vikriai užšoko ant žvaigžduko ir abu nujojo į pievą. Šiltame vasaros vejyje stovėjo ir iš nuostabos negalėjo pajudėti Gastensas, Lorena, Stenlis, Markas ir pulkas darbuotojų.

  Kamilė apsuko kelis ratus aplink tviskančias pievas. Jodama ji nematė nei pulko darbuotojų, nei savo tėvo. Ji tik jautė, kad šis žirgas skirtas jai. Ji ir Žvaigždukas, tarum vienas kunas skrido pievomis. Kamilė nejautė aplinkos, jai tai buvo tartum skriejimas debesimis. Mergaitė pajuto, kad žirgas pavargo, nuvedė jį į arklides...
  Žvaigždukas buvo toks pavargęs ir išsekęs, tačiau kai per pievų „debesį“ jis nešė Kamilę jautėsi laimingas. Kadangi pastovėti nepajegė, miegoti teko atsiglus...
  Geltoni saulės spinduliai iš lėto ėjo javų laukais, po to peršoko ant medžių viršūnių ir galiausiai užkopė ant namų stogų. Švelnus avižų kvapas prižadino žirgą. Jis tingiai atsikėlė, pasipurtė ir gardžiai sužiaumojo avižas.
-Tornadai! - pasigirdo nuo durų džiaugsmingas balsas. Kamilė priėjo ir tarė:
-Tavo vardas bus Tornadas.
  „... vardas... Tornadas... “- išgirdo žirgas. Jis pasijuto keistai: tartum kažkas atpleše jo širdies gabaliuką ir vėl padėjo jį į vietą. Žvaigždukas juk negalėjo pasakyti kad jis Žvaigždukas, o ne Tornadas. Tačiau dabar, kad ir kaip bus sunku, teks priprasti prie TORNADO!
  Kamilė išleido žirgą į ganyklas. Kai žirgas priėjo arčiau jis pamatė Žvaigždelę.
- Negali būti! Ne! Juk ji netikra ir mirusi ...! Ne ne ne ... O gal? Bet kaip? - įvairios mintys, tarsi pašėlusios, pradėjo lakstyti Tornado galvoje. Jis nė nepajuto, kaip kojos pradėjo jį nešti kumelės link. Pribėgęs jis sušuko:
  -Žvaigždele! 
Kumelė atsigręžė:
  - Jei šauki mane, tai aš Kvin...
  - Ne, tu Žvaigž... - nebaigė prieštarauti Tornadas
  -Matau tu kažką  painioji. Tu čia naujas, ar ne? Eime viską aprodysiu, - šelmišai šyptelėjo Kvin...


  Tornadą pažadino sunkus žvengimas. Apsidairęs pamatė jog gretimame garde kumelė gimdo. Jis priėjo arčiau. Po kelių akimirkų pasigirdo spigus žvengimas ir tuoj visi arklidžių gyventojai pamatė mažą kumeliuką. Kurį laiką jis gulėjo šiene, o kai atsikėlė motina, jis atsikėlė taip pat. Pirmi netvirti kumeliuko žingsniai suspaudė Tornadui širdį. Jis nusisuko. Tai priminė jam vaikystę.


   
  Kvin




  Kai jiedu vaikštinėjo ganyklomis, Tornadas papasakojo kumelei visą savo istoriją. Baigęs nutilo....
-Tavo gyvenimas išties nelengvas, - tarė Kvin. - O dabar pasiklausyk mano istorijos...
-Kai buvau kumelaitė, brakonieriai nušovė mano motiną. Mane išvežė kažkur toli. Pas pirmuosius šeimininkus negaudavau ėsti, tampydavau sunkius vežimus ir karietas,  o kai pavargusi sustodavau, man tvodavo botagu ar rykšte. Kai mano išvaizda prilygo dvesiančiam kuinui, šeimininkai nusprendė mane nuvežti į skerdyklą. Už tai, kad galiu džiaugtis šia diena, turiu dėkoti Kamilei. Jos tėvas turėjo vežti mane į skerdyklą, bet ji mane iš jo „atėmė“ kaip ir tave.
Tornadas tylėjo, jis negalėjo suprasti, kaip po viso to, ką ji ištvėrė, ji gali būti tokia šelmiška, linksmai vaikiška, ir tuo pat metu didžiavosi ja, jog ji tiek išgyvenusi nepalūžo.
Vakare jie grįžo į fermą. Prieš įeidamas į aptvarą, Tornadas tyliai tarė:
-Tu esi geriausia mano draugė...
Kvin nedrąsiai šyptelėjo, bet nieko neatsakė.





Naujas draugas


Praėjo kelios savaitės. Kamilė jodama parku pamatė, kad senasis namas „atgijo“. Tai buvo sena vila, kurioje jau penkerius metus niekas negyveno, o štai kažkas dabar ją nusipirko. Smalsumas Kamilę nugalėjo ir ji prijojo arčiau. Tai buo šeima: tėtis, mama ir sūnus. Kaip tik sūnus ir patraukė Kamilės dėmesį. Berniukas buvo maždaug keturiolikos metų, aukštas ir gražiai nuaugęs. Šviesiai rudų plaukų ir žalių akių.. Tėvai šaukė jį Luko vardu. Kamilei jis atrodė labai simpatiškas. Mergaitė greit apsuko Tornadą ir grįžusi namo, nuskubėjo į virtuvę, kur pietus ruošė jų tarnaitė Magda. Ši stambi, juodaodė moteris atstojo Kamilei mamą.
-Magda, gal žinai kas mūsų naujieji kaimynai? - greitai pasakė Kamilė.
-Šeima iš Europos. Tėtis – Tomas, mama – Marija ir jų sūnus Lukas! – pasakė Magda.
-Iš kur tu tiek visko žinai? - nusijuokė mergaitė?
-Turguje, širdele, ten visi žino viską ir žiniomis dalinasi garsiai, - nusišypsojo tarnaitė.
-Ačiū, Magda, bėgu, - tarė Kamilė.
-Ir dar, - pridūrė Magda, - Lukas dirbs fermoje nuo kitos savaitės, - išsišiepė tarnaitė.
-Ką? -sušuko Kamilė ir pasičiupusi obuolį išbėgo iš virtuės.
Ši savaitė prabėgo kaip trylika metų, kurių Kamilė visai nepastebėjo. Saulė, kaip ir kas rytą, sunkiai kopdama medžių viršūnėmis ir stogais, tyliai įsliūkino į Kamilės kambarį ir švelniai kuteno mergaitės akis. Ji atsimerkė, ir kambaryje pasigirdo tingus žiovulys. Mergaitė nusileido laiptais žemyn į vonios kambarį. Nusipraususi apsirengė mėgstamus drabužius. Ji niekad nepusryčiaudavo su tėvu milžiniškame valgomajame, todėl nuskubėjo į virtuvę tiesiai pas Magdą.
-Labas rytas! - tarė tyliai Kamilė.
-Labas, labas, - sušuko Magda, - Šiandien pusryčiams paruošiau tavo mėgstamiausią patiekalą- blynelius su bananais.
-Kaip šaunu! Ačiū! - nusišypsojo Kamilė.
Mergaitė greitai suvalgė pusryčius ir jau norėjo eiti, tačiau tarnaitė ją sulaikė:
-Perliuk mano, palauk! Aš dar ir desertą tau turiu, - tai pasakiusi Magda iš šaldytuvo ištraukė šokoladinius ledus su braškių uogiene ir spalvota dražė.
-Magda, labai ačiū, tačiau desertą suvalgysiu per pietus.
- Bet, mažule! - su gailesčiu tarė Magda, - Desertas ištirps, juk tai ledai.
-Sorry! Tada jį pati suvalgyk, - greit išbėrė žodžius Kami ir išbėgo lauk. Tarnaitė įrėmė rankas i šonus ir garsiai nusijuokė.
Kamilė vikriai nušoko nuo laiptų ir žvyruotu keliu nubėgo į ganyklą. Kai tik pasiekė jas, iškart pasuko siauru keliuku, kuris vedė prie jos arklidžių. Šias arklides  jos tėtis pastatė jai dešimtojo gimtadienio proga. Kamilė į arklides norėjo sutalpinti visus arklius ir žirgus tačiau vietos buvo per mažai. Todėl ten ji laikė žirgus, kuriuos tėvas norėjo išvežti į skerdyklą ar taip sunaikinti. Tačiau ji neužsuko į arklides, o praėjo pro šalį. Dar siauresniu takeliu, pro daržines mergaitė nuėjo prie sandelio, kur buvo laikomas įvairus pašaras gyvūliams.
Prisėmusi du pilnus kibirus avižų ir užsimovusi storas pirštines, kad nešant nenuspaustų pirštų, ji patraukė atgal į arklides. Kamilei buvo likę keli žingsniai iki jų, kai kibirai pradėjo slysti jai iš rankų. Dar keli žingsniai, tuoj mergaitė užsuks už kampo ir bus vietoje. Tačiau iš už kampo, tiesiai prieš Kami išniro didžiulė šieno kupeta. (Tai buvo Lukas, nešantis daug šieno).  Ta didžiulė kupeta atsitrenkė tiesiai į ją. Kibirai garsiai atsitrenkė į žvyrą, o aplink pažiro šienas ir avižos. Kai viskas atsidūrė ant žemės, mergaitė pamatė jog tai tas pats berniukas, naujasis jų kaimynas.

Kamilė ir Lukas persimetė šiltomis šypsenomis. Tačiau tada Lukas surimtėjo:
      -Aš labai atsiprašau . Aš tikrai tavęs nemačiau.
  - Nieko tokio, tu tikriausiai Lukas?
  - Taip . Ką dabar darysim?
  -Eime su manim, - tyliai tačiau tvirtai tarė Kamilė, - Jei negalime pašaro nunešti žirgams, tai žirgai patys ateis jo pasiimti.
Lukas paėmė už vadelių Kvin, o Kamilė – Tornadą. Vaikai atvedė žirgus į tą vietą, kur mergaitė ir beriukas susidūrė. Žirgai godžiai suėdė pašarą ir susidūrimo pėdsako neliko nė žymės. Kai Kvin su Tornadu viską suėdė, Kamilė juos nuvedė į aptvarą, kur jie galėjo pasilakstyti.
-Žinai, Lukai, aš jau sugalvojau tau bausmę, - stengdamasi pasakyti tai kuo rimčiau, tarė Kamilė.
Lukas nulenkė galvą ir tyliai tarė:
-Kokia ta mano bausmė?
-Tu man turi viską papasakoti apie Europa.
Lukas nedrąsiai šyptelėjo ir pradėjo pasakoti. Baigdamas pridūrė:
-Ech... Vaikystėje patyriau įvairiausių nuotykių, kokių tikriausiai daugiau nepatirsiu.
Kai Lukas baigė, jiedu su Kamile jau buvo nutolę nuo namų. Kamilė pažiūrėjo į laikrodį:
-Jau pirma valanda.
-Tu jau turi eiti? - paklausė Lukas.
-Ne! MES turime eiti, - linksmai atsakė jam mergaitė.
-Kur? - sunerimo Lukas.
-Kviečiu tave pietų!
-Negaliu, - bandė teisintis berniukas.
-Nieko nežinau, - paėmė jį už rankos Kamilė ir nusitempė.
Virtuvėje mergaitė pribėgo prie Magdos ir garsiai pristatė ją:
-Tai mano geriausia draugė Magda! Ji ne tik geriausia mano draugė, bet ir geriausia virėja pasaulyje.
Berniukas tyliai prunkštelėjo. Magda pažiūrėjo į jį ir pašaipiai tarė:
-Kažkas ne taip?
-Amm, - paraudo Lukas, - jūsų prijuostė ištepta uogiene...
Tarnaitė nusikvatojo:
-Taip žinoma, juk jums ruošiau desertą!
Berniukas nusyšypsojo ir Kamilės padrąsintas atsisėdo prie stalo.
Baigęs pietauti, Lukas padėkojo Kamilei ir Magdai ir išėjo namo. Kamilė dar ilgai žiūrėjo pro langą, kol Lukas pradingo tolumoje. Tada mergaitė atsisuko į Magdą.
-Princese, matau, kad tas jaunuolis tau patinka. Tas vaikinas turi gerą širdį, matau tai iš jo šiltų akių, - tarė tarnaitė.
-Visai jis man nepatinka, - prieštaravo Kamilė, tačiau jos skruostus išpuošęs raudonis išdavė meluojant.
Atėjo vakaras. Kamilę einanačią į jos kambarį sustabdė tėvas:
-Kamile, ateik.
Ko norėjai? - abejingai atsiliepė mergaitė.
-Aš noriu, kad rytoj važiuotum su manim į medžioklę. Ten bus Kevinas, Pitersono sūnus. Noriu, kad jūs susipažintumėt.
-Tačiau aš nenoriu, aš niekur nevažiuosiu.
-Tu privalai su manim važiuot! Aš tavo tėvas ir žinau kas tau geriausia, todėl tu važiuosi, be to rančoje tau nėra kas veikti.
-Dar ir kaip yra! - suriko Kamilė. - Jei tikrai žinotum, kas man geriausia, tai leistum man gyventi savo gyveimą – su žirgais.
Stovėdama virtuvėje Magda girdėjo ginčą  ir gailėjo Kamilės.
-Ach, tie tavo kvaili žirgai! - šaukė ant Kamilės Gastensas. - Juk jie tik purvini gyvuliai.
-Ne, - prieštaravo mergaitė, - jie ne tik gyvuliai, jie mano draugai ir, skirtingai nuo tavęs, jie turi širdį.
Įsižeidę Gastensas tarė:
-Aš prisiekiu – vieną dieną aš nušausiu tuos žirgus, prisiekiu!
Tačiau Kamilė tų žodžių jau negirdėjo, nes buvo užlipus laiptais į viršų ir ėjo į savo kambarį. Pro jos kambario langą matėsi arklidės, ežeras, už ežero – pieva, o už pievos – miškai. Tamsiai mėlyname danguje švietė mėnulis. Mergaitė priėjo prie lango ir pamatė mažą vilą, kurioje šį vakarą jau degė šviesos. Kamilė giliai atsiduso ir išjungusi blankią šviesą nuėjo miegot.
  Kitą dieną kai Žvaigždukas ganėsi pievoje, atėjo Kami . mergaitė užsilipo ant žirgo, švelniai spustelėjo jo šonus kojomis taip paragindama žirga eiti. Žvaigždukas pradėjo bėgti . jie įbėgo į miškelį. Čia kaip visada buvo be galo gražu. Žvaigždukas gėrėdamasis vaizdais iš lėto ėjo miško takeliu. Kamilė su žirgu jau buvo nutolę nuo rančos ir norėjo keliauti toliau, tačiau prasidėjo baisi liūtis. Tada žvaigždukas Kami paragintas pradėjo begti atgal (namo).  Lietus lijo vis smarkiau, dangus apsiniaukė. Žirgas visu greičiu nešė šeimininkę . Po kanopomis tyško purvas. Tik staiga jis paslydo ir nukrito į ta patį purvą per kurį bėgo. Mergaitė ir žirgas labai išsipurvino, sušlapo. Kamilė ant žirgo nebesėdo ir jie abu nubėgo rančos link . Netrukus baigėsi lietus ir vėl pasirodė saulė.
  Žirgai arklidėse pasišaipė iš Žvaigžduko išvaizdos. Jie žvengė ir aiškino jam koks jis purvinas . Taigi jis pasitraukė į šalį ir išvydo ateinančią Kami. Žvaigždukas buvo pavargęs ir nebenorėjo, kad juo kas jotu. Bet mergaitė tik pasiemė jį ir nusivedė už arklidžių. Žirgas matė kaip mergaitė kažką pasuko ir pradėjo bėgt vanduo . Žvaigžduko šeimininkė nuplovė nuo jo visą purvą, o po to paėmė kažkokį rausvą, keistai kvepiantį daiktą ir juo pradėjo trint žirgą. Nuo to trynimo atsirado kažkokie maži burbuliukaj, o dar tas kvapas! Kaip nuo jo žvaigždukui kuteno nosį. Paskui mergaitė nuplovė tuos burbuliukus vandeniu ir nušluostė žirgą. Po to paėmė šukas ir pradėjo šukuoti . Žvaigždukui tai labai patiko . Tačiau „malonumas“ greitai baigėsi .
- Na bėk, - tepasakė jo šeimininkė ir švelniai pliaukštelėjo žirgui.
Žvaigždukas labai norėjo kad jį pašukuotų dar, bet Kamilė kažkur nuėjo ir jis liko vienas. Tik čia vėl pribėgo keli žirgai ir pradėjo iš jo šaipytis „kaip jį lepina ir popina Kamilė, kajp kokia kumelę“ (nepaisant to, kad ir jie budavo prausiami). 





Svečias




  -Kamile, Kamile, kelkis turime svečių, - viena ryta mergaitę prižadino Magda. Tarnaitė išėjo. Kami tingiai atsikėlė iš lovos, ją paklojo. Priėjusi prie lango atitraukė užuolaidas ir kambarys nušvito nuo saulės. Vis dar tingiai ji užsidėjo džinsus ir marškinius. Atsisėdo prie tualetinio stalelio su veidrodžiu ir pradėjo šukuoti savo plaukus. Kamilė pati nejausdama nustojo šukuotis ir įsistebeilijo i veidrodį. Kokia ji panaši į motiną... Mergaitei skruostu nuriedėjo ašara ir  tikštelėjo ant Eleonoros (Kami mamos) pakabuko. Pakabukas vaizdavo bėgantį žirgą. Mergaitė labai ilgėjosi savo mamos ir kaskart apie ją pagalvojus suspausdavo širdį.

  - Kamile! - pašaukė mergaitę Magda.
Ji greit nusivalė ašaras ir nusileido laiptais į valgomajį. Įėjusi į kambarį Kami pamatė Pitersoną ir jo sūnų Keviną. Vaikinas buvo vyresnis už mergaitę. Jis buvo labai aukštas, geltonplaukis, pilkom akim. Jo žvilgsnis buvo tuščias ir šaltas, tartum niekas pasaulyje jo nebedomintu ir niekas jam nerūpėtų. Kamilė apsisuko ir jau norėjo eiti, kai griežtas Gastenso balsas liepė sėstis. Kami atsisėdo kitame stalo gale, kuo toliau nuo Pitersonų ir tėvo. Magda atnešė pusryčius. Visi valgė, tik Kamilė maisto nė nepalietė. Po pusryčių Gastensas savo draugui pasiūlė aprodyti rančą. Kamilė išėjo i lauką . Iš paskos atėjo Kevinas.
  -Ko nori? – abejingai paklausė Kami.
-Na nieko. .. gal einam pajodinėt? - paklausė vaikinas
-Nenoriu... –tyliai pasakė mergaitė
-Nagi einam . galim eit lenktynių. – neatsikabino Kevinas
- Nenoriu! Negi neaiškiai pasakiau? – supyko Kami
- Žinau tu nenori nes bijai pralaimėti. – pasišaipė geltonplaukis
Kamilė pasipiktino:
- Gerai . Lenktyniaujam . Nuo čia iki vartų.
Po kelių minučių  jie su žirgais stovėjo „starto“ vietoje.
- vienas.... du.... tryys!
Žirgai pradėjo bėgti . Iš pradžių pirmavo Kevino žirgas, tačiau lenktynes laimėjo Tornadas. Kevinas įniršęs nušoko nuo žirgo ir pradėjo jį keikti. Tada pačiupo po ranka pasitaikiusią rykštę ir pradėjo ja mušti savo žirgą. Žirgas žviegė ir prunkštė iš skausmo.
Kamilė buvo sukrėsta tokio vaizdo. Ji nušoko nuo Tornado, pribėgo prie Kevino, išplėšė iš jo rankų rykštę, ir ta rykšte pradėjo mušti vaikinui per kojas ir rankas. Pro šalį ėjo Gastensas ir pamatęs ką daro jo dukra puolė prie jos, pradėjo mergaitę purtyti ir klausė „ką ji sau mananti“ .
  -Mane supa vieni bešidžiai! - suklykė Kami ir verkdama nubėgo namo.
  - Tau namų areštas! – riktelėjo Gastensas.
Kamilė atsigulė ant lovos, apsikabino pagalvę. Jos galvoje netilpo, kaip galima būti tokiam žiauriam. Mergaitė girdėjo kaip kažkas priėjo prie jos durų ir jas užrakino.
  Danguje jau švietė mėnuo . Pitersonai pasiliko nakvoti rančoje. Kami negalėjo užmigti . Ji vis galvojo apie Serą, toks buvo Kevino žirgo vardas. Kamilė išlipo pro langą ir nusileido žemyn vijokliu. Ji nuėjo į tėvo arklides . Čia pirmam aptvare buvo Seras. Mergaitė įėjo į gardą, ji norėjo paglostyti žirgą, bet Seras išsigando jos rankos (turbūt dažnai buvo mušamas). Tačiau mergaitė vistiek prilietė žirgą ir pradėjo jį glostyti . Gyvūnas nusiramino . Kamilė įjungė žibintuvėlį ir kruptelėjo pamačiusi, jog žirgas visas randuotas. Dar kiek pabuvusi prie Sero ji nuėjo pas Tornadą. Po kiek laiko ji grįžo į savo kambarį.



                         


Markas, Stenlis ir Lorena



  Vakaras . Mažame darbininkų namelyje, rančoje gyveno Markas, Stenlis ir Lorena.
  Markas sedėjo supamajame krėsle ir rūkydamas pypkę skaitė knygą.
- Ka skaitai? – paklausė Marko stenlis .
- Knygą .
- Kokią? – klausinėjo Stenlis.
- “20 000 mylių po vandeniu “.
- OHO. Kas ją parašė?
- Ž. Vernas.
- O apie ką ji?
- Apie kapitoną Nemo. Netrugdyk man.
Stenlis nuėjo ir atsisėdęs ant sofos pradėjo fantazuoti, kad kas nor sir apie jį galėtų parašyti knygą. Jis svajojo, jog knygoje būtų pagrindinis veikėjas, išgelbėjęs pasaulį nuo milžiniškos bitės. Arba gražiausias pasaulyje vyras, turintis visas pasaulio moteris. Dar jis galetų būti karžigys kurį visi vadintu “Stenlisimo”… Nuo tų fantazijų vyras išalko ir norėjo eiti į virtuvę, kai į kambarį įėjo Lorena. Stenlis kruptelėjo.
- Lorena, kodėl pas tave ant veido mišrainė? – paklausė jis
- Tai ne mišrainė, kvaily, tai veido kaukė.
Lorena pasakė jog turės išeiti. O dabar eina maudytis . stenlis grįžęs su dubeniu traškučių, atsisėdo ant sofos ir įsijungė televizorių.  Po kelių valandų Stenlis Marko prašymu nuėjo pasižiūrėt ar Lo dar namie. Vyras praveręs Lorenos kambario duris išsigando. Lo niekur nebuvo, tik vidury kambario stovėjo kažkokia moteris labai trumpu sijonu ir kiaurarašte palaidine. Stenlis nubėgo pas Marką .
- Pas mus namie kažkokia moteris . Lorenos niekur nėra, tikriausiai toji ir pagrobė mūsų bosę. -kalbėjo Stenlis .
Kol stenlis tai sakė Markui, Lorena užėjo į kambary pasakyti, kad jau išena.
- AAAAA! Tai ta moteris! – šaukė Stenlis.
- Asile, čia Lorena. - pasakė Markas.
Lorena išėjo. Vyrai liko dviese ir Markas paprašė savo draugo padaryti jam arbatos:
- Ir nepamiršk įpilt grietinėlės.
Stenlis užkaite vandenį, įdėjo arbatos ir cukraus, ir grietinėlės, viską užpylė ir nunešė arbatą Markui.
Vyras gurkštelėjo ir viska išspjovė.
- ko čia pridėjai?! – klause Markas.
Stenlis nuėjo į virtuvę, paėmė indą iš kurio pylė grietinėlę ir nuneše Markui.
Markas paimė indą ir perskaitė užrašą “Majonezas” .




Varžybos



  Iš ryto Kamilė jodinėjo po rančą. Ji pamatė prie vartų stovinčią savo draugę ir nujojo jos įleisti. Tai buvo Gaja, auksaplaukė, žaliaakė mergaitė. Kami atidarė pašto dėžutę ir pasižiūrėjo ar jai nėra laiškų. Tačiau vietoj laiškų ji rado reklamą. Reklamoje buvo rašoma:
„ DĖMESIO! Lygiai po dvieju savaičių vyks žirgų lenktynės. Dydysis prizas 1000 JAV dolerių. Dalyvauti gali visi.
Dar buvo nurodytas adresas ir telefono numeris kuriuo reikėjo registruotis.
-Kaip manai? Dalyvaut man? - paklausė Kamilė savo draugės
-Gali bandyt. Juk parašyta „dalyvauti gali visi“.
-Mano tėtis man niekada neleistų, - svarstė mergaitė.
-Bet tavo mama tau tikrai būtų leidus, - pasakė Gaja.
-Gal... - tyliai pasakė Kamilė.
Kami nuvedė Tornadą į arklides ir mergaitės nuėjo į namus. Kevinas dar nebuvo išvažiavęs. Jis išdidžiai priėjo prie Gajos ir Kami.
-Sveikos, merginos, - pasakė jis.
-Labas, - abejingai atsakė mergaitės.
-Kamile, ar nesupažindinsi manęs su savo drauge? - paklausė Kevinas.
-Kevinai čia Gaja, Gaja čia Kevinas, - tepasakė Kami ir nusitempė draugę pas save į kambarį, o toji dar spėjo pamojuoti Kevinui.
Atėjusios į kambarį mergaitės susėdo ant lovos. Jos kalbėjo apie daug ką.
-Ko tau taip nepatinka tas ... a Kevinas? Jis atrodo visai mielas? - paklausė auksaplaukė
- Atrodo, - nusišaipė Kami- būtent, tik atrodo .
Gaja ir Kamilė nusijuokė.
- Čia yra ir mielesnių vaikinų, kaip tik toks neseniai atsikraustė į „senąją vilą“. Jo vardas Lukas ir dar jis dirba pas mus, - kalbėjo Kami.
- Aha... Aš jį mačiau . „Fainas“ jis. O kaip tasai vaikinas kaip žmogus? - paklausė Gaja.
- Na visai neblogas, ištiesų tai nedaug aš su juo bendravau. Bet jis bet kokiu atveju „normalesnis“ už Keviną.
Ir vėl abi draugės pradėjo juoktis.
- Aš vakar buvau susitikus su vienu vaikinu, - pasakojo Gaja- mes su juo labai ilgai susirašinėjom, o vakar ir susitikom...
- Na ir kaip? – pertraukė draugę Kamilė.
- Jis labaj simpatiškas tiek išore tiek vidumi. O jau akys! “Nualpt“ galima, kokios gražios ir tokios didelės didelės. Ir dar blakstienos tokios ilgos, kaip nupieštos.
- Ir už ka bernams tokios gražios akys, - pradėjo juoktis Kami.
Kamilė atsistojo, priėjo prie lango. Apačioje pirmyn ir atgal vaikščiojo darbininkai. Mergaitė susidėjo rankas į kišenes ir ten pajuto popieriuką. Jį ištraukė. Tai buvo ta pati lenktynių reklama. Gaja sedėdama ant lovos matė kaip Kami žiūri į reklamą. Tada ji paėmė telefoną ir padavė jį Kamilei tardama:
- Bandyk. Aš tikiu, kad tau pavyks.
Mergaitės paskambino ir užsiregistravo .
- Gal dabr einam į miestelį pasivaikščiot? - pasiūlė Gaja.
- Galim, bet ką man regtis? –nesugalvojo Kami.
Mergaitė atidarė spintą ir pradėjo žiūrinėt Kamilės „drabužių kolekciją“, kol rado šokią tokią palaidinę ir dar nenutrintus džinsus. Kamilė apsirengė. Abi mergaitė atsistojo prieš veidrodį.
- Aš stora, - netikėtai pasakė Gaja.
- Visai ne, - prieštaravo Kami- Juk mes vienodo sudėjimo, o aš nesu „stora“. Tau tik taip atrodo. Ateik aš tave padažysiu.
- Tik ne ryškiai, - liūdnokai pasakė Gaja, nes ji vistiek manė jog yra stora.
Kamilė iš dėžutės išsitraukė pinigus ir įsidėjo juos į džinsų kišenę. Mergaitės išėjo.
  Bevaikščiodamos mieste jos užėjo į kavinukę ir užsisakė ledų kokteilio. Jos sedėjo prie lango ir šnekučiavosi. Paskui mergaitės dar kiek pasivaikšciojo ir pasuko namų link.
  Kamilė grįžusi namo nuėjo į savo kambarį. Kami dar igai galvojo ar išties jai pavyks . Ojeigu ne, kas tada? Be to ka reikės daryti kai viską sužinos  jos tėvas? Mergaitė jau buvo pasiėmusi į rankas telefoną ir norėjo skambinti ir atšaukti registraciją. „Nors gal nieko tokio, juk tai nerimtos varžybos“ galvojo mergaitė. Kamilė norėjo ir nenorėjo dalyvauti . Norėjo, nes norėjo įrodyti ir sau ir kitiems ką gali, nenorėjo, nes bijojo pasekmių ir nelaimingų atsitikimų trasoje. Ji savo akimis matė kas nutinka žokėjams kai bėgimo metu nukrenta nuo žirgo. Dar ji bijojo dėl žirgo, bijojo kad jam kas nors gali atsitikti .
  Po ilgų dvejonių ji tvirtai nuspendė dalyvauti ir joti Tornadu. Tačiau ji žinojo, kad vistiek dar nors šiek tiek reikia pasitreniruoti. Ir Kamilė kaip tik žinojo tam tinkamą vietą. Tai buvo vieta netoli rančos kur seniau Kami mama ruošdavosi varžyboms. Taigi treniruotės turėjo prasidėti rytoj.
  Rytas buvo gražus ir Kami po gardžių Magdos pusryčių nubėgo į arklides pasiimti Tornado. Eidama ji pamanė, jog jai reikės pagalbos. Mergaitė nubėgo i tėvo arklides . Šiuo metu ten dirbo Lukas.
-Lukai, gal gali man padėt? - paklausė Kamilė.
-Kuo? – paklausė vaikinas
-Na tuo ... – dar nenorėjo sakyti Kami- Tai ar gali? Prašau .
- Gerai. - nusišypsojo Lukas.
Jie nuėjo į ganyklą kur ganėsi žirgai. Kamilė pasišaukė Tornadą. Kai jis pribėgo ji greitai ant jo užšoko ir padėjo užlipti vaikinui.
  Jaunuoliai jojo laukais, kol prijojo laukuose nušienautą didelį ratą. Tas ratas buvo aptvertas medine tvora. Ant tvoros gulėjo balnas ir kabėjo žąslai su vadelėmis. Mergaitė viską uždėjo žirgui, o pati užsidėjo šalmą. Tada ji padavė Lukui chronometrą ir pasakė, kad skaičiuotų per kiek laiko Tornadas apibėga. Kamilė nuėjo į starto vietą ir kai Lukas sušuko žirgas pradėjo bėgti. Kamilė jį kiekvieną ratą, švelniais spustelėjimais į šoną ar botagėliu,  ragindavo bėgti greičiau. Galiausiai žirgas bėgo taip greitai jog rodėsi, kad skrenda. Po treniruotės Tornadas gavo gabalinio cukraus ir buvo nuvestas atgal į ganyklą.
  Kamilė Lukui papasakojo ką ji ketina daryti. Vaikinas pritarė jos sumanymui. Ir net sakė jog jai yra šansas laimėti.
-Bet tu privalai pasakyti savo tėvui, - tarė Lukas.
-Jis jokiu būdu neleistų man dalyvauti.
-Bet kokiu atveju, jis anksčiau ar vėliau, sužinos. Geriau pati jam pasakyk iš anksto. Kamilė giliai atsiduso.


Gastensas



  Gastensas sedėjo savo kabinete ir rūkė cigarą. Jis iš stalčiaus išsitraukė Eleonoros nuotrauką. Vyro akys sudrėko tačiau neiškrito nei viena ašara. Jis tik sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į maloniai besišypsančią moterį. Gastensas prisiminė kaip susipažino su Kamilės motina: kartą,  jis buvo rančoje kur dažnai pirkdavo žirgus. Tuo metu rančoje keli vyrai, bandė išjodinėti laukinį mustangą. Jiems niekaip nepavykdavo, vyrai vis krisdavo ir krisdavo nuo žirgo. Daug kas net neįstengė atsisėsti ant mustango. Tik čia pro vyrus prasibrovė smulkutė mergina . Ji ilgai stovėjo, glostė žirgą ir kažką šnabždėjo. Visi vyrai pradėjo juoktis, jog gyvulys nesupranta ką ji šnekanti. Mergina atsargiai atsisėdo ant žirgo ir ramiai apjojo kelis ratus. Visi buvo šužavėti, net ir kietaširdis Gastensas.
  Staiga atsivėrė durys ir įžengė Kamilė. Mergaitė retai aplankydavo savo tėvą. Gastensas greitai įdėjo nuotrauką atgal į stalčių.
  Kai Kami pasakė gastensui ką ketina daryti, jis pamišo. (kaip visada) pradėjo ant jos šaukti:
-Tik per mano lavoną tu dalyvausi lenktynėse! - šaukė vyras.
-Kodėl? Kodėl, tu man neleidi? - pradėjo verkti Kamilė.
-Tu pati puikiai žinai kodėl.
-Tai buvo jau labai senai... Ir beto čia tik mėgėjiškos lenktynės.
-Tu nedalyvausi ir taškas.
-Leidi tu man ar ne aš dalyvausiu. - trenkė durimis Kami ir nubėgo į savo kambarį.
  Gastensas nenorėjo, kad jo dukra dalyvautų. Kažkada Eleonora dalyvavo lenktynėse. Ji buvo puiki jojikė. Visas lenktynes ji pirmavo tačiau kai liko keli metrai iki finišo, jos žirgas nukrito ir prispaudė nukritusią Eleonorą. Dar negana to iš paskos bėgę žirgai sutrypė moterį. Ji mėnesį laiko pragulėjo komos būsenoje. Po to mirė . Dar po to kelis mėnesius laikraščiai rašė apie šį nelaimingą įvykį.
  Taigi gastensas neleido Kamilei dalyvauti, nes bijojo... Bijojo prarasti antrą mylimą moterį.














Lenktynės




Rytas. Žvaigždukas prabudęs pamatė, jog jam prinešta įvairaus maisto. Žirgas paėdė ir išėjo laukan . Rytas buvo pasakiškas. Saulė glostė medžių viršūnes, o kojos šlapo nuo ryto rasos. Žvaigždukas išgirdo kažką ateinant. Tai buvo Kvin. Jiedu pasisveikino. Čia dar atėjo keli žirgai, o su jais ir Kami. Ji pasiėmė Žvaigžduką ir nusivėdė jį prie rančos vartų. Čia stovėjo mašina su priekaba arkliams gabenti. Iš mašinos išlipo moteris, o su ja ir berniukas, kurį žirgas kelis kartus matė rančoje. Moteris (tai buvo Marija, Luko mama) apžiūrėjo Žvaigžduką ir Kamilė nuvedė jį į priekabą.
  Aikštė kurioje tūrėjo vykti lenktynės, buvo pilna žmonių. Žirgas buvo nepratęs prie tokio triukšmo ir smalsuolių gausos, bet vis dėl to greit apsiprato. Kamilė kažkur išėjo, o Žvaigždukui kažkuo aprišo kojas. Po kiek laiko mergatė grįžo, užsidėjusi kažkokius keistus drabužius ir kažkokį bliūdą ant galvos (tai buvo šalmas). Jie ilgai stovėjo ir kažko laukė . Aplinkui vaikšciojo žirgai, (tikriausiai) su savo šeimininkais. Nuo tos žirgų gausos, Žvaigstukas prisiminė gimtinę ir tuos laikus kai buvo laisvas ir milžiniškomis bandomis bėgiodavo po slėnį.
  Pagaliau žirgas su Kami nuėjo į starto vietą. Žvaigždukui buvo keista, kodėl tiek daug žirgų stovi vienoje eilėje. Tačiau aplinka jam kažką priminė, ji buvo panaši į tą vietą kur jie su Kamile jodinėjo ratais, todėl jis manė, kad ir čia reikės daryti tą patį.
      Po kelių akimirkų pasigirdo kažkoks garsas ir visi žirgai pasileido bėgti. Mergaitė vis labiau ragino Žvaigžduką, o jis dėl jos stengėsi bėgti iš visų jėgų. Žvaigždukas pirmavo, tačiau kažkas buvo dar greitesnis ir žirgas finišą pasiekė antras.

  Net ir užėmus antąją vietą Kami labai džaugėsi. Ji ir žirgas sulaukė daugybės dėmesio. Visi juos fotografavo (visgi Kami buvo jauniausia lenktynių dalyvė), Žvaigžduką išpuošė gėlių vainikais.
  Slapta lenktynes stebėjusiam Gastensui suvirpėjo širdis.



Muštynės


  Kitą dieną Kamilė sulaukė Luko apsilankymo. Jis atėjo pasveikint mergaitę ir Tornadui atnešė cukraus.
  -Norėčiau ir aš kada nors dalyvauti lenktynėse, - svajojo Lukas
  - Na jei nori galim eit dviese palenktyniaut. -pasiūlė Kami
  -Galim, - pasakė vaikinas ir jiedu išėjo laukan
  -Palauk čia, aš atvesiu žirgus, -tarė Kami
  Kai mergaitė grįžo su žirgais, jie abudu ant jų užsilipo ir išjojo į miškelį. Jie jojo palengva, šnekučiuodamiesi, aptardami vakarykščius įvykius. Diena buvo šilta, pūtė lengvas vėjalis. Jie prijojo labai seną ir šakotą medį. Kami su Luku arklius paliko ganytis o patys užsiropštė „senolį“. Jiems besikalbant atjojo Kevinas, vis dar viešintis pas Gastensus (tikriausiai atsekė iš paskos).
- Sveikutė Kamile, - šiurkščiai tarė Kevinas.
Kamilė su Luku išlipo iš medžio. Kevinas niekingai pasižiūrėjo i Luką:
-Ką čia veiki su šiuo kaimiečiu? – nulipo jis nuo žirgo.
-Ka čia vadini kaimiečiu, asile? -Piktai pasakė Lukas
-Tave, purvinas kaimieti, - Kevinas pastūmė vaikiną. Lukas pastūmė Keviną atgal. Tas įsiutęs pastumė dar smarkiau ir Lukas nukrito ant žemes. Kamilė vis prašė jų liautis. Lukas iš lėto atsistojo, priėjo prie „Kevo“:
-Tai sakai aš kaimietis?
-Taip, - atrežė Kevinas. Tada Lukas trenkė Kevnui kumščiu. Kevui iš nosies pradėjo bėgti kraujas, kurį jis nusivalė į rankovę ir įsikabino Lukui į atlapus. Jie mušėsi, trankėsi ir spardėsi. Kamilė bandė juos išskirti ir vis prašė, kad nustotų.
- Nustokit! - sušuko ji iš visų jėgų.
Vaikinai sustingo. Kami prišoko prie Kevino ir nustūmė jį, liepė dingt. Kai Kevinas pasišalino. Ji palydėjo Luką namo. Marija išsigando pamačiusi savo sūnų. Kami papasakojo Luko mamai kas nutiko . Marija nupluvė žaizdas o ant paraudusios akies uždėjo kompresą. Kamilei jau buvo metas grįžti, taigi ji atsisveikino ir išėjo.
  Kami dar kelias savaites lankė „sulaužytą“ Luką.










~ ~ ~


Ryte kažkas paskambino į duris. Kamilė skambučio negirdėjo, nes viename iš namo kambarių grojo pianinu pritardama muzikai kurios klausėsi ir dainavo. Duris atidarė Magda. Už jų stovėjo rudaplaukis Lukas. Magda jį pamačiusi nieko nelaukusi tarė:
  -Prašom. Tu pas Kamilę tikriausiai. Magdai paaiškinus kaip patekti į Kamilės kambarį, Lukas ten ir nuėjo. Dar nepasiekęs kambario durų jis išgirdo kažką dainuojant. „So yesterday, so yesterday im just a bird thats all ready flow away“ kažkas dainavo Hilary Duff atliekamą dainą. Ir ne tik dainavo, bet ir skambino pianinu. Berniukas tyliai pravėrė duris. Jis stovėjo tylėdamas ir klausėsi skambių pianino garsų ir dainuojančios Kamilės. Pasibaigus muzikai Lukas pradėjo ploti. Mergaitė staigiai atsisuko. Tada sušuko:
  - Ką čia veiki? Tu klauseisi kaip dainuoju? - nuraudo Kamilė.
  -Atėjau į svečius ir beje dainuoji puikiai...
  -Ačiū, - šyptelėjo mergaitė.
  Jie susėdo ant sofos, tik muzikinis centras visu garsu užgrojo greitą ir linksmą dainą. Berniukas čiupo mergaitę už rankų ir jie bandydami atytaikyti ritmą sukosi ratu. Juokas sklido iš linksmū veidų.
  -Lukai gal nori ryt su manim eiti į miestelį? - paklausė Kami
  -Taip žinoma! Užeisiu pas tave apie vėnuoliktą valandą, - linksmai tarė vaikinas eidamas pro duris.
Po pusryčių mergaitė paprašė Magdos, kad surašytų ko reikia nupirkti. Svetainėje stovinčiam laikrodžiui išmušus vėnuolika, pasigirdo skambutis į duris. „Koks punktualus“ pagalvojo Kami.
- Na va! Galim eiti…-nutilo ji kai atidariusi duris už jų nieko nerado . Ten gulėjo tik balta rožė. Mergaitė pakėlė gėlę ir nunešė į savo kambarį,  ją pamerkė į krištolinę vazą. Tada nusileido laiptais ir išėjo į lauką. Lukas dabar dar tik įėjo pro vartus. Jie pasisveikino ir patraukė miestelio link.
“Kas paliko prie durų rožę? ” vis galvojo Kamilė “Ji tikrai negalėjo būti skirta tėčiui, o jei ji būtų buvus Magdai, tai tas kas rožę padėjo, būtų ją padėjęs prie virtuvės durų. Reiškės ta rožė buvo jai…. ”
Netrukus jie priėjo miestelį. Kamilei reikėjo duonos, pieno ir vaisių, todėl ji su Luku užėjo į parduotuvę. Kai jiedu išėjo iš parduotuvės Lukas pasisiūlė panešti maišą. Diena išties buvo graži. Mergaitė ir berniukas nuėjo į parką. Čia buvo ramu. Jie atsisėdo ant suoliuko. Buvo girdėti tylus beržų šnabždesys ir karvelių burkavimas. Kami atlaužusi duonos gabaliuką numetė karveliams, jie vaišes godžiai sulesė.
  -Palauk čia, tuoj grįšiu, - tarė Lukas iš kišenės traukdamas piniginę.
Ir štai po kelių minučių jis jau grįžta su ledais .
  -Ačiū. Nereikėjo pirkti. - pasakė mergaitė.
Jie plepėdami suvalgė ledus ir patraukė namo.
  -Rytoj einu pas draugę į vakarėlį, kiekvienas turi atsivesti po daugą. Gal nori eiti su manim?
-Gerai. Užeisiu pas tave, - Tarė Lukas stovėdamas prie rančos vartų.
  Kitą dieną Kamilė išeidama prie durų vėl rado rožę. Tuoj atėjo ir Lukas. Jie nuėjo prie didelio namo kuriame gyvenoTina. Vakarėlis vyko kieme . Čia Kami pasitiko jos draugė (išvaizda ir vidumi Tina buvo panaši į Loreną)
  - Sveika, Kamile! - sušuko Tina. - Koks gražus tavo vaikinas!
  -Ne ne, -sušuko Kami. - Jis ne vaikinas, jis mano draugas.
  -Ne ne . Kamilė mano mergina, - įsiterpė Lukas. Jam tikrai nepatiko Tina, jos tonas ir žvilgsnis.
  -Na tai užeikit, - lipšniai tarė Tina.
  Atėjo vakaras. Kieme kažkas uždegė laužą ir paleido lėtą muziką.
  -Dabar visi šokit, - ragino Tina.
Lukas priėjo prie Kamilės.
  -Ar galim pašokt? - jis ištiesė jai ranką
  -Taip, - ji padavė savają ranką vaikinui. Jie pėjėjo kiek tolėliau. Bešokamt Kami paklausė:
  -Tai ką tu ten sakei dėl merginos?
  -Na taip, tu mano mergina... O ka? -Tarė Lukas. Jis norėjo pasakyti dar kai ką, tik čia priėjo Tina.
  -Lukai, ar galim pašokt?
  -Ne, - tarė jis
  -Lukai, man rodos tu juokauji jog... Kamilė, - ji pasižiūrėjo niekinančiu žvilgsniu į Kami. - Tau patinka. Juk ji kvaila ir net negraži... Juk...
  -Aš jau eisiu, - nutraukė tą bjaurybę Kamilė.
  -Eime, - paragino ją  Ją berniukas.
Kami verkdama išbėgo. Vaikinas ją pasivijo.
  -Ji visiškai teisi, - tarė mergaitė.
  -Ne! - sušuko Lukas. - Ji taip sako nes tau pavydi. Ir visada žinok tu man patinki tokia koia esi. - jis draugiškai apkabino Kami ir palydėjo ją namo .                                                                                                                                                           
  Kitą rytą Kamilė atsikėlė anksti. Buvo sekmadienis. Mergaitė nuskubėjo į arklides, išleido pasiganyti  Kvin, o pati pasikinkė Tornadą. Ir žirgas ir Kamilė, tartum nujausdami kažką negero, skubėjo tartum bandydami pabėgti nuo likimo ir ateities. Tačiau pabėgti niekur nepavyko. Žirgas jojo pievomis, o po to lengva ristele pasuko parko keliuku. Tačiau čia jis netyčia įsipynė į vielą. Kamilė greit nušoko nuo arklio. Ji pasilenkė norėdama išpainioti Tornadą iš geležinių spąstų ir pamatė jog žirgas įsidreskė. Iš nedidelės žaizdos bėgo kraujas. Norėdama įsitikinti ar neklysta mergaitė palietė žaizdą. Tai buvo didelė klaida. Žirgas pajutęs skausmą pradėjo žvengti ir trypčiot, net pasistojo piestu. Tornadas šiuo savo poelgiu tik dar labiau susižeidė. Kraujas dabar bėgo dar stipriau. Kamilė prisiminusi jog Luko mama veterinarė, o „klinika“ čia pat, nuvedė Tornadą tenai.. Lukas kaip tik lauke spardė kamuolį. Pamatęs Kamilę berniukas labai apsidžiaugė, tačiau pamatęs Tornado kojas, sunerimo.
  - Lukai, ar tavo mama galėtų apžiūrėt tornadą, jis buvo įsipynęs į vielą.
  -Gerai, eime! - džiaugdamasis, kad atsitikus nelaimei  Kamilė prašė jo pagalbos.
Berniukas nuvedė mergaitę pas mamą, pasakęs kas atsitiko, paprašė, kad ji padėtų. Kai Luko mama apžiūrėjo žirgą ji tarė:
  - Nieko rimto, žaizda negili. Pasistenk savaite juo nejodinėti, kasdien plauti žaizdas ir tepti jas šiuo tepalu. Jei netepsi ar neplausi, žaizda užpuliuos ir gali gautis kraujo užkrėtimas. - Marija padavė Kamilei didelį butelį vaistų, kuriais mergaitė tūrės tepti žirgo koją.
  Mergaitė padėkojo ir Lukas pasisiūlė ją palydėti. Pakeliui berniukas paklausė:
  -Kamile, ar galėtum rytoj apie trečią valandą ateit pas mane?
  - Taip žinoma, o kas bus?
  - Mano gimtadienis, - šyptelėjo berniukas ir nubėgo.
  Grįžus namo Kamilė nuėjo į tėvo kabinetą pranešti jog ryt ji išeina pas Luką. Durys buvo pravertos ir mergaitė girdėjo kaip tėvas kažką šneka telefonu. Ji išgirdo tik kelis žodžius: „Taip. Aha. Taip rytoj. “, nes ilgi nagai apjuosė Kamilės petį.
  -Kažką norėjai pasakyti tėveliui, zuikuli? - saldžiai tarė Lorena
  -Taip žinoma, o ką negaliu? - pašaipiai, šiek tiek tyčiodamasi terė mergaitė, tačiau mintyse sukosi tik vienas žodis „gyvatė“. Lorena įvedė mergaitę į kambarį. Gastensas skubiai baigė pokalbį.
  -Tėti, ryt trečią valandą išeinu pas Luką. - skubėjo mergaitė ir baigus išėjo.
 
  Kitą rytą Kamilė atsikėlė anksti. Ji apsirengė, pasiemė vaistu butelį ir nuėjo į arklides. Tornadas šią naktį miegojo atsigulęs. Mergaitė priėjo, nurišo žirgui nuo kojos tvarstį, koją nuplovė, patepė vaistais ir vėl užrišo. Tada žirgui atnešė šviežio šieno ir vandens. Sutvarkiusi Tornadą mergaitė nuėjo į virtuvę. Čia jau triūsė Magda. Pamačiusi mergaitę ji iškart pasakė:
  - Žinau, kad šiandien eini pas Luką . Tik paklausyk manęs ir apsirenk ką nors gražesnio. O dabar eik! Pusryčiai tavo kambary.
  Kamilė nustebusi, tačiau tingėdama ko nors Magdos klausti nuėjo į savo kambarį.  Kampe ant stalo, gražioje porceleno lėkštėje, margintoje žydrom žibuoklėm, gulėjo kepsnys su skrudintom buvytėm. Mergaitė nesijautė alkana, todėl suvalgė tik bulvytes, o kepsnį išmetė pro langą, nes po Kami langu, apačioje, iš ryto, pvėsyje dažnai sedėdavo  šunys. Pravėrusi savo spintą mergaitė nerado nė vienos suknelės, čia kabėjo begalės nutrintų džinsų, marskinių ir jojimo kostiumas. Kamilė nusiminusi nulipo žemyn pas Magdą.
  - Magda, - prdėjo mergaitė- Būk gera, pasakyk ką man apsirengti?
  Magda nusijuokė. Tačiau Kamilė nė nešyptelėjo.
  - Tai ką man dabar apsirengti! -panikavo mergaitė.
  -Ššš... -Magda padėjo ant stalo pašluostę, - Eime su manim.
  Tarnaitė nusivedė mergaitę į svetainę, kurioje virš židinio kabėjo milžiniškas Kamilės mamos portretas. Eleonora buvo graži ir elegantiška moteris. Švelnūs bruožai, mėlynos akys, tamsūs plaukai ir šilta šypsena, skleidžianti jaukumą. O mėlynos akys šiltai žiūrėdavo į kiekvieną kuris žvelgė į paveikslą.

  Kamilės veide nušvito šypsena, ji pakštelėjo Magdai į skruostą ir nubėgo į viršų. Viršuje priešais mergaitės kambary, kitame koridoriaus gale buvo durys. Jų jau ilgai niekas nevarstė. Raktą nuo spynos tūrėjo Gastensas. Mergaitė dirstelėjusi į duris, nuėjo į kambarį, pasiemė žibintuvėlį. Tada Kamilė nutykino prie Tėvo kabineto durų. Gastenso nebuvo. Išvažiavęs. Kamilė nedrasiai įėjus į kambary apsižvalgė. Ji greitai „sumetė“ kur jos tėvas galėtų slėpti raktą. Ir ji neklydo. Tėvo kambaryje kabėjo briedžio galvos iškamša. Mergaitė įkišo briedžiui ranką į burną ir ten rado tai ko ieškojo. Ji vėl vikriai užbėgo į viršų, dar kartą pažvelgė į raktą ir į spyną. Kami atrakino spyna ir susijaudinusi atrakino duris. Jos, lyg pažadintos iš gilaus miego sunkiai sugirgždėjo. Už durų, statūs laiptai vedė į tamsą. Kamilė uždegė žibintuvelį. Užlipusi sisirado jungiklį ir įjungė šviesą.. Palėpėje buvo prikrauta įvairių senų rakandų. Kampe stovėjo didžiulė skrynia, kurios Kamilė ieškojo. Ji pribėgusi atvožė sunkų dangtį ir jos akys sublizgo. Senoviškoje skryniojke gulėjo Eleonoros drabužiai ir bateliai. Eleonora buvo smulki moteris, todėl jos drabužiai Kamilei puikiai tiko. Nukėlusi kelis drabužius mergaitė rado lengvos medžiagos, dailią suknelę. Suknelė buvo šviesi su rožinėm gėlytėm. Prie suknelės gulėjo baltos basutės. Pasiėmusi drabžius mergaitė norėjo eiti, bet prie skrynios ji pamatė maišiuką. Jame buvo senoviška plaukų segė ir indėniškas peilis. Kamilė pamanė jog segę įsisegs pati, o peilį nuneš Lukui dovanų.
  Grįžusi į kambarį mergaitė apsirengė suknelę, užsidėjo basutes ir tvarkingai į viršų sukėlusi plaukus susegė juos sege. „Pasikuitusi“ stalčiuje surado odinį maišiuką ir į jį įdėjo peilį.
  Sekundinė rodyklė apėjo ratą, tada dar truputį pasislinko minutinė ir valandinė atsidūrė ant trijų. Jau trečia valanda. Pasiėmusi odinį maišiuką Kamilė nusileido žemyn. Išėjus į lauką ji pamatė furgoną žirgams gabenti. „Tikriausiai atvežė arklius“ pagalvojo ji ir nuėjo toliau. Eidama miško keliuku ji dar priskynė gėlių.
  Užlipusi  mažais laipteliais į verandą mergaitė paskambino į duris. Duris atidarė Lukas. Jis nustebęs ir išpūtęs akis nužvelgė Kamilę. Jis pirmą kartą šią mergaitę mato su suknele, surištais plaukais... ir... ir tokią gražią. Kamilė pasijuto nejaukiai, kai ją apžiūrinėjo toks „išpūstas“ žvilgsnis. Tada ji greitai apkabino berniuką ir pasveikinusi su gimtadieniu padavė odinį maišiuką. Lukas paraudo: ir graži Kamilė, ir švelnus apkabinimas, ir dar nuostabi dovana.
  -Eime į vidų, - tarė jis plačiai šypsodamasis.
  Lukas nusivedė Kami į valgomajį. Čia aplink stalą, ant kurio stovėjo Marijos keptas pyragas, sedėjo keli kaimynai. Berniukas pakvietė Kamilę prie stalo.
  Suaugę prie stalo pasakojo įvairius nutikimus, Lukas su Kamile sedėjo nepratardami nė žodžio.. Kiek vėliau berniukas paprašė Kamilės eiti kartu, nes jis norįs jai kažką parodyti. Saulė jau leidosi. Lukas nuvedė mergaitę į arklides ir priėjęs  prie obuolmušės kumelės tarė:
  -Tai mano žirgas Trixi. O štai ten Kigas, - parodė jis pirštu į baltą eržilą.
  - Kokie gražūs! - Kami akys sublizgo- Ar galėtumėm pajodinėt?
  - Žinoma! - sušuko Lukas
  Jis parašė mergaitės palaukti prie arklidžių, kol žirgams uždės balnus. Kamilė apsisuko ratu, greitu žvilgsniu apžvelgdama kiemą, jos žvilgsnis sustojo priešais baltas rožes. Lygiai tokias pačias, kokias ji rasdavo prie durų. „Dieve! Tai buvo Lukas. “ Džiaugėsi ir stebėjosi ji mintyse.

  - Jau galim e... - nutilo vaikinas pamatęs jog Kami apžiūrinėja rožių krūmą.
  -Eime, - tarė jis slėpdamas žvilgsnį.
  Mergaitė užšoko ant žirgo ir jie nujojo į rugių laukus. Saulės švieša paauksavo rugius ir rodėsi jog joji auksu. Mergaitė paragino Trixi joti greičiau ir sušuko:
  -Pagauk jei gali!
  Berniukas tuoj būtų pasivijęs Kamilę, tačiau ji nenorėdama pasiduoti nušoko nuo žirgo ir pradėjo bėgti. Lukas taip pat nušoko ir puolė vytis. Kai jis bovo visai arti  Kamilė pagriebė saujalę šieno ir metė į jį. Berniukas norėdamas atkeršyti už apmėtymą taip pat pasiemė šieno ir metė į mergaitę. Kamilei susipynė kojos ir ji nukrito ant šieno kupetos. Lukas tyčia nukrito šalia. Jie atsikėlė ir nuėjo namų link. Berniukas palydėjo mergaitę namo ir taip pat šiltai kaip ji jį pasveikino, apkabindamas atsisveikino su ja.
  Grįžus namo Kamilė vėl išsileido plaukus, užsidėjo džinsus ir marškinius. Ji nuėjo į arklides pažiūrėti Tornado kojos. Tačiau garde jo nebuvo. Kami aplakstė visą rančą, ji ieškojo jo visur, tačiau jo niekur nebuvo...











Toli nuo namų


    Žvaigždukas pabudo furgone. Tai buvo tas pats furgonas kuriuo jį atgabeno į rančą. Pakilęs jis pažiūrėjo pro langelį. Žirgui pro akis slinko nepažystami vaizdai ir širdis suvirpėjo iš baimės. Furgonas sustojo miške. Atsidarė furgono durys. Žirgas būtų priešinęsis iš visų jėgų, tačiau kaip tik jų Žvaigždukui  dabar labiausiai trūko ir dar skaudėjo koją. Jis nesipriešino. Du vyrai uždėjo jam ant kaklo metalinę ir išvedė iš furgono. Ši vieta buvo panaši į tą kur Žvaigždukas spruko nuo pumos, tik šiame miške buvo daug tamsiau, nes aukšti medžiai neleido saulės spinduliams pasiekti žemės.

Dar žirgas pamatė sukriošusią, medinę trobelę, nė kiek nepanašią į arklides. Vyrai nuvedė žirgą į tą trobelę ir viduje tvirtai pririšo prie baslio. Čia buvo dar tamsiau nei miške.. Vyrai išėjo. Žvaigždukas liko čia vienas, visiškai vienas. Šalia nebuvo nei Kamilės, nei Kvin, o labiausiai jam trūko Gražuolės. Išsekęs ir nevilties gniaužtuose užgniaužtas žirgas užmigo. Jis manė jog tai tik sapnas (kad jį čia atvežė ir paliko), bet kai prabudo tikrovė tapo dar baisesnė, koją skaudėjo dar labiau. Tūnodamas senoje lūšnoje žirgas prisiminė, kaip Kamilė vadino jį Tornadu, kai į rančą dirbti atėjo kažkoks vaikis, kaip jis kiek tik panorėjęs galėdavo būti su Kvin. Jiedu skabydavo saldžią žolę, retkarciais rinkdavo, vėjų nupustytus, ant žemės nukritusius, obuolius, kai lenktyniaudavo pievose (jis visada leisdavo kumelei laimėti). Kartą jie net maudėsi ežere.
  Žvaigžduką apgaubė prisiminimų skraistė. Ir vos rusenanti viltis jog Kamilė jį suras.
  Vieną dieną miške kilo audra. Ji stūgavo kaip pamišusi ir išvertė medį. Medis užvirto ant namo ir jį sugriovė. Sulaužė ir baslį prie kurio žirgas buvo pririštas . Žvaigždukas liko sveikas. Sveikas ir laisvas! Jis buvo laisvas, galėjo bėgti, tačiau nuojauta liepė laukti. Laukti Kamilės.











Ilga kelionė


  Kamilė nesivaldė. Jos rankos drebėjo,  ašaros bėgo be paliovos. Mergaitė tekina nubėgo pas Luka. Berniukasc pamatęs tokią Kami, nedvėjodamas paklausė:
  -Kamile, kas atsitiko?
  -Jis dingo! Tornadas dingo! Visur jo ieškojau... niekur nėra...
  Tik staiga mergaitė nustojo verkti ir siaubo iškreiptu veidu žiūrėjo prieš save.
  -Žinau... - tyliai tarė ji. - Tai mano tėvo darbas. Jis grasino, kad nušaus tą arklį, tačiau jo nenušovė, o išvežė.
  Lukas klausėsi Kamilės su nuostaba.
  -Kamile. – pagaliau tarėjis. - nusiramink ir pabandyk ką nors įtartino prisiminti.
  -Taip! -riktelėjo mergaitė. - Tam furgone kurį maciau, tikriausiai ir buvo Tornadas. Tas furgonas iš mūsų kiemo išvažiavo prieš kokias keturias valandas. Kami sustingo:
  - Pokalbis! Jis kalbėjo telefonu ir kažką tarėsi. Lukai, ar gali eit su manim? Mūsų telefone išlieka pokalbiai. Jei pavyktų perklausyt gal sužinotumėm kur Tornadas.
  Lukas su Kami greit nubėgo pas mergaitę į rančą. Piktojo Gastenso nebuvo. Šaunu! Vaikai skubiai nubėgo į Kamilės tėvo kabinetą. Mergaitė pribėgo prie telefono
  -O ne! Be slaptažodžio pokalbio neperklausysime...
  -Turi kompiuteri? Atnešk. - ramiai tarė Lukas
  Kamilė nubėgo atsinešti nešiojamo „kompo“. Lukas tuo tarpu apžiūrinėjo kambarį ir išgirdo žingsnius, „kokia greita ta Kami“ pagalvojo jis, bet tada pasigirdo balsas . LORENA! Berniukas greitai akimis „permetė“ kambarį ir nubėgęs prie lango pasislepė už užuolaidos. Lorena įėjo į kambarį nuėjo prie stalo, pasiemė kažkokį popierį ir išėjo. Berniukas išlindo iš už užuolaidos. Atėjo ir Kamilė nešina „kompo“
  - Štai, - tarė ji.
  Lukas ilgai junginėjo laidus, spaudinėjo klaviatūrą ir telefono mygtukus ir pagaliau po gero pusvalandžio jis tarė:
  -Ššš... Klausyk!
  „-Markai, - buvo kalbėjęs telefonu Gastensas. - Ar viską parengei rytojui?
-Taip sere, į vakarų pusę, miške radau apleistą trobelę. Ten galėsim slėpti žirgą ir jo niekas neras, nes civilizacija labai toli nuo ten.
-Kaip man rasti tą vietą?
-Jūsų stalčiuje palikau žemėlapį. “
Kamilė greit atidarė stalčių.
-Štai žemėlapis, - tarė ji ir greitai nuėjo durų link.
-Kur tu eini? - paklausė berniukas.
-Ieškot savo žirgo! - suriko ji.
-Aš tavęs vienos neleisiu, todėl eisiu kartu. Ir MES išeisime kai sutems.
Kamilė Lukui neprieštaravo. Nuėjusi į kambarį pasiėmė kuprinę. Į ją įsidėjo žemėlapį, žibintuvėlį, mažą dekutį, Tornado vaistus, degtukus, kompasą, ir daug daug maisto. Pati šiltai apsirengė.
Naktį, po vidurnakčio, Kamilė išėjo į lauką. Čia jos laukė Lukas su Trixi.
Vaikai susėdo ant arklio: pirma Lukas, o už jo Kamilė, ji tvirtai įsikibo į berniuką ir jiedu išjojo iš rančos.
Buvo pirma valanda nakties. Paaugliai per porą valandų pasiekė upę. Po truputį pradėjo švisti. Jie lėtai persikėlė per upę. Persikėlę, lengva ristele nubėgo per rugių laukus. Kadangi Trixi jau buvo pavargusi, Lukas ir Kamilė ėjo pėščiomis. Kelyje paaugliai mažai kalbėjo. Iki pietų jie priėjo ežerą. Per jį nebuvo jokio lieptelio ar tilto.
-Ką dabar darysim? - paklausė Kamilė.
-Manau teks statyti plaustą, - abejingai atsakė berniukas.
Lukas nuėjo ieškoti šakų, o Kamilei liepė ieškoti siūlų ar kokių nor storų vytelių. Kai jie pririnko ko reikėjo, pradėjo statyti plaustą. Kai saulė jau ritosi vakarų pusėn, vaikai baigė „statybas“.
-Plaustas neatlaikys Trixės. Teks ją paleisti, kad grįžtų namo, - pasakė Lukas.
Paleidę kumelę, jiedu nustūmė plaustą į vandenį ir ilga šaka remdami dugną, plaukė į priekį. Ežere plaukiojo tūkstančiai žuvyčių. Kartkartėmis praplaukdao ir stambesnė žuvis. Kai Kamilė ir Lukas pasiekė krantą, jau buvo vakaras ir jie nusprendė čia apsistoti nakvynei.
Lukas užkūrė laužą, o Kamilė išsitraukė maistą, kurį buvo įsidėjusi. Paaugliai sočiai pavalgė ir susiruošė miegoti, juk rytoj laukia ilgas kelias. Mergaitė atsirėmė į medį ir užsiklojo šilta antklode. Tada ji išgirdo Luko sunerimusį balsą:
-Kamile, aš pamiršau pasiimti antklodę, - kalbėjo jis. - Ką man dabar daryti?
-Ateik priimsiu tave, - neabejodama tarė mergaitė.
Lukas atsirėmė į medį šalia Kamilės, ji padėjo galvą berniukui ant peties ir jis mergaitę apkabino.
Ryte paukščiai čirškė kaip žadintuvas. „Jis“ ir pažadino paauglius iš miego. Jie tingiai atsikėlė, papusryčiavo ir patraukė toliau. Šį kart, eidami mišku, jie daug kalbėjo. Stebėjo miške verdantį gyvenimą. Čia nuo šakos ant šakos šokavo voverės. Retkarčiais prabėgdavo stirna ar nuliuoksėdavo kiškis. Lukas kartkartėmis pasiimdavo kompasą ir žemėlapį, kurį Markas buvo nubraižęs Gastensui, sutikrindavo, ar jie nenuklydo nuo kelio.
Diena prabėgo akimirksniu. Ir vėl vaikai turėjo sustoti nakvynei. Tik pradėję snausti, jie išgirdo traškant krūmus. Mergaitė ir berniukas pašoko išgąsčio apimti. Staiga iš už krūmų išlindo milžiniškas grizlis.

Vaikų kūnai apmirė, tik širdis daužėsi, tartum maldaudama bėgti. Žvėris grėsmingai užriaumojo ir pasuko prie laužo. Dabar Lukas ir Kamilė suprato, kas atviliojo milžiną. Prie laužo buvo padėtas gabaliukas kumpio, kurį pasiėmė mergaitė ir kurį jie pamiršo suynioti po vakarienės.
Kol grizlis ėdė mėsą, vaikai pasileido bėgti. Jie bėgo taip greitai, jog rodės, kad skrenda, tačiau šį jausmą nutraukė ir nusodino ant žemės šaižus riaumojimas.          Kamilė nė nepajuto kaip ašaros pradėjo byrėti iš mėlynų akių. Paaugliai šiek tiek atsiplėšė nuo grėsmingo milžino. Mergaitė užkliuvo už šakos ir nukritusi prasiplėšė džinsus bei nusibrozdino koją. Lukas greitai ją pakėlė ir jie nubėgo toliau. Tačiau per tą akimirką grizlis prisiartino prie savo aukų. Jie  išbėgo iš miško ir dabar prieš juos buvo nedidelis kanjonas.
-Jeigu pavyktų užlipti į jį, - vos kėpuodama tarė Kamilė.
-Mes atsikratytumėm meškos, - baigė sakinį berniukas.
Vaikai pribėgo prie kanjono ir pradėjo lipti į viršų. Lukas šūktelėjo, jog pamatė mažą urvą. Grizlis jiems lipo ant kulnų. O Lukas pasičiupęs kelis akmenis, paleido juos į žvėrį, tačiau tai jo nesustabdė. Jis vijosi berniuką ir mergaitę taip pat greitai. Kamilė pirma pasiekė olą ir įlindo į ją. Viduje buvo ilga ir gili niša, o įėjimas siauras. Lukas atsiklaupė ir norėjo lįsti vidun, bet grizlis dantimis sučiupo jį už kulnų. Mergaitė, greitai paėmusi lazdą, besimėčiusią oloje, trenkė grizliui per galvą ir šis paleido vaikiną. Berniukas greit įsmuko į olą. Įsispraudęs į kamputį, jaunuolis sunkiai kvėpavo ir visas drebėjo. Grizliui ši landa buvo per siaura ir jis, netekęs vilties pasiekti auką, nuėjo šalin. Mergaitė, atsisėdus šalia Luko, ramino jį kiek galėdama. Mergaitė užkūrė laužą iš pagalių, primėtytų oloje. Tačiau jie nebegalės apsikloti šilta antklode, nes Kamilė nespėjo jos paimti. Ji pagriebė tik kuprinę. Paaugliai visą naktį nesudėjo bluosto, nedrįso ir išeiti laukan, bijojo, kad negrįžtų grizlis.
  Prašvitus, su didele baime, jie išėjo laukan ir tęsė kelionę kanjonais. Liko pereiti siaurą atbrailą ir pradėti leistis žemyn. Priėję atbrailą, Lukas ėjo pirmas, maždaug ties viduriu Kamilė paslydo ir nukrito žemyn. Mergaitė spėjo užsikabinti, tačiau pirštai slydo. Berniukas puolė gelbėti savo draugę ir jam pavyko. Po kelių minučių, kurios jiems atrodė kaip amžinybė, jis ją ištraukė. Kamilė baimės sukaustyta, į Luką taip stipriai įsikabino, jog vargu ar kas nors būtų atplėšęs. Šiek tiek apsiraminusi ji paleido vaikiną ir jie ėjo toliau. Jie perėjo atbrailą ir nusileido žemyn. Čia Kamilė jautėsi saugi. Paauglių kelnės buvo suplyšusios, o drabužiai purvini.
Dangų perskrodė žaibas ir jie negalėdami keliauti toliau, nes prasidėjo siaubinga audra, paasislėpė kanjone esanioje nišoje. Visą dieną ir visą naktį pliaupė kaip iš kibiro. Paryčiais lyti nustojo. Lukas su Kamile neabejodami tęsė kelionę. Jie vėl įžengė į mišką, tačiau šiame augo tik pušys.
Berniukas norėdamas praskaidrinti Kamilės nuotaiką, priskynė jai gėlių.
-Ačių tau, Lukai, - nusišypsojo ji ir įsegė gėles į plaukus . - Ką gi aš be tavęs daryčiau?! – linksmai tarė mergaitė ir pabučiavo vaikiną į skruostą.
Berniukas nuraudo kaip vyšnia, tačiau jam tai patiko
Staiga Kamilė tolumoje pamatė trobą. Sukaupusi paskutines jėgas, tekina pasileido prie jos. Berniukas bėgo iš paskos. Kai ji pribėgo, pamatė, jog jokios trobos čia nėra, ji čia BUVO, bet dabar visai sugriuvusi. Mergaitės širdimi nuvilnijo virpuliukas „kur Tornadas“, klausė ji savęs, tačiau pati sau atsakyti negalėjo, tiktai žinojo, kad jo čia nėra. Jos galvą užplūdo keisčiausios mintys: gal žirgą suėdė grizlis, o gal Gastensas tyčia įrašė tą pokalbį, kad ji nerastų žirgo. Mergaitė pati nepajuto, kaip nevilties apimta pradėjo šaukti Tornadą vardu. Lukas jai padėjo. Ji sukniubo ir pradėjo verkti. Luko dovanotos gėlės iškrito iš plaukų. Staiga krūmuose kažkas sušiūrėjo. Kamilė pakėlė apsiverkusias akis, Lukas priėjo arčiau mergaitės. Paaugliai galvojo tą patį: jog juos atsekė grizlis. Bet jie klydo. Iš už krūmų išniro gal kokių devynių metų indėniukas. Jo veidą puošė raudonos dažų juostos. Indėniukas buvo vedinas Tornadu.
-Girdėjau, kaip panėlė šaukti, tai ir pamanyti, kad ateiti pasiimti mustango, - nelabai rišliai pasakė indėniukas
Kamilė puolė Tornadui ant kaklo. O po to prie jo kojos ir nustebo, pamačiusi, jog jokių raiščių ir žaizdų nebeliko.
Pamatęs, kad mergaitė apžiūrinėja žirgo kojas, indėniukas tarė:
-Aš matyti žaizdą ir ją panaikinti. Ir dar man erelis pasakyti, kad jūs ateiti dviese ir aš pamanyti, kad jums reikėti antro žirgo, todėl aš jums jį parūpinti.
Mažasis indėniukas švilptelėjo ir iš krūmų atbėgo žirgas.
-Ačiū, - nespėjo pasakyti Lukas, nes indėniukas dingo taip pat staigiai, kaip ir buvo atsiradęs. Kamilė sėdo ant Tornado, Lukas ant kito žirgo. Ir visi išjojo namų link. Be poilsio žirgai šuoliavo dvi paras, tada persikėlė per upę ir vaikai nulipo nuo žirgų.
-Aš klydau sakydamas, jog daugiau nepatirsiu tokių nuotykių, kokių patyriau vaikystėje. Čia, su tavimi, aš patyriau šimtą kartų įdomesnį nuotykį, - šypsodamasis pasakė Lukas. Parke paaugliai išsiskyrė.
Kai Gastensas pastebėjo dukrą grįžtančią su „prakeiktuoju“ žirgu, labai supyko. Magda išbėgo pasitikti mergaitė. Tiek nerimavusi ir Marija pagaliau sulaukė sūnaus sveiko ir gyvo...





Kamilės troškimai pildosi



Tačiau istorija čia nesibaigia... nereikia net aiškinti, kad suprastum, jog Lukui patiko Kamilė, o Kamilei – Lukas. Kamilė Gastensui taip ir natleido. Vyras susirgo sunkia liga...
Praėjus šešeriems metams, rančoje suskambo vestuvių varpai. Nuostabaus grožio mėlynakė Kamilė ir rudaplaukis gražuolis Lukas susituokė.
Prabėgus laikui, o su juo pabėgus ir Gastenso sveikatai, praėjus savaitei po vestuvių, vyras mirė. Kamilė tapo viso turto paveldėtoja. Ji įgivendino vaikystės svajonę ir žirgus paleido į laisvę. Paliko rančoje tik tuos, kurie buvo gimę nelaisvėje, kadangi jie negalėtų išgyventi laukinėje gamtoje. Vieną dieną apie trisdešimt furgonų sudrumstė mišką. Jie atvažiao į Tornado gimtinę. Kamilė liepė Lorenai pasakyti, kur gaudė žirgus, o Lorenai prisipažinus nuvažiavo tenai. Kamilę visur lydėjo Lukas. Ir šią, jai svarbią akimirką, jie buvo kartu. Kamilei sušukus, atsidarė furgonai, ir dešimtys žirgų išbėgo į laisvę. Tik Tornadas dvejojo. Pirmą kartą gyvenime jo širdis plyšo pusiau. Tačiau Kamilės paragintas pasirinko laisvę.
Garsiai Žvaigždukas sužvengė ir po kelių akimirkų iš pievų atbėgo laukinių mustangų banda. Priekyje nustebusi stovėjo Gražuolė. Visa banda pradėjo garsiai žvengti ir trypti kojomis.
Žvaigždukas buvo laimingas. Jis paskutinį kartą pažvelgė į Kamilę, lyg atsisveikindamas, linktelėjo galva ir nubėgo su visais žirgais. Lukas ir Kamilė išėjo į pamiškę. Vyras apkabino žmoną ir abu jie stovėjo saulėlydyje, stebėdami mustangus, atgavusius laisvę.
Tačiau ir čia istorija dar nesibaigia, ne, čia ji dar tik prasideda........
2007-10-14 14:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-14 12:01
Passchendaele
Spinduliuotė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 17:40
Novodvorskis
Labai per saldoka. Nežinau, ar net ir vaikams cukraus nebus per daug įdėta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą