Susitikimas akibrokštu

Nusliuogė nuo scenos virpančiom kojom
Muilina šypsena, rodos, per kraštus
Girta dūšia
Nuolanki smigti tuščion gelmėn

- Į niekur -

        Vėl pajusti tuos delnus, slystančius
                  Žemyn ties stuburo linkiu ir
                Įsitylėti į garsus, šnabždamus
                                          Giliai ausin

    - Kieno tie žodžiai, kieno tie delnai -

Sutraškėjo klavišai grafomanijos būtinybėje
Palaimingai užduso nemirtingumo jausmas
Ir tik juodo rašalo dėmė ant nykščio
Pasiliko kaip išdavikė: ji vėl rašė

- Į niekur -

                          Sukaukšėjo žingsniais,
                  Susiūbavo rankom kišenėse
          Ant suplukusio kaklo, vėl kišenėse
                    Ak, koks kvapas, taip nuo-
                  širdžiai uostė, koks kvapas!

- Kieno tas kaklas, kieno tas šnopavimas -

Fanatiškas pokalbis pseudo – romantiškam
Rudeniui stebint už kampo –
Fokstrotui mintyse skalambijant liejos aštrios frazės
Atskiestos svylančiais žvilgsniais

- Į niekur -

                                      - Galbūt..

                                      - Ne, šiąnakt aš... Ei, Taksi!