Paukštis mato antkapį tavo akyse -
Dar du, ar trys romanai nebaigti,
Širdies skausmai pažadino klaidas
Ir jis vėl paskendo savo bulvėse ir
Tamsiuose šviesos žieduose.
Atstumai, niekaip neįveikiami
Kaip šimtas cepelinų Lietuvos ir jo.
Skambučiai su varpais kasdien
Nužudo vieną klaidą už visas.
Nubraukta raudonu rašalu, krauju
Ir žalsvais ratilais mano plazmos,
Kaip verkia, rauda, girdžiu.
Neskęstanti upė savęs nepažįsta,
Kankinas ir blaškos, ir taškos,
Išyrusi žemėn sugrįžta -
O ten būsu aš, laukimo užmuštas
Ir virsiu sau raminančią sriubą.