Kartą kai buvau rusy

Įsliūkinau į rūsį aviečių uogienės. Mama buvo pažadėjusi blynų iškept. Beieškant vasariškai kvepiančio raudono stiklainio, žvilgsnis nukrypo į langą. Rodės, dulkių siurblys įjungtas kažkur netoliese zyzė. Priėjau arčiau. Ten voras! Neklykiau, nes nebuvau išmokytas mergiotiškų manierų, jaučiausi jau vyras, nors ir galėjau  kišenėje suskaičiuoti metus. Pamiršęs gardžiuosius blynus, kyštelėjau akį dar arčiau. Voratinklis buvo toks didis ir galingas, kad nedrįsau priliesti. Voras atrodė menkas, nors ir kabaldavo gera dešimtis rankų ar kojų – nesuprasi. Priekyje buvo matyti dvi plazminės replės, kuriomis turbūt įpratęs žudyti į tinklą įkliuvusius kaimynus. Tądien ne pas tą kaimyną „užskrido“ ir musė. Bejėgiškai suko ratus išliedama paskutinį prakaito lašą žabanguos. Supratau, kad musei laukia mirtinas cezario pjūvis ir nemokamas kremavimo seancas. Chirurgas vis artėjo prie dienos pacientės, galąsdamas tai peilį, tai šakutę. . . Išsitraukiau rankas iš kiaurų kišenių ir vienu vėjo gųsiu suardžiau tinklą. Voras tepė slides net nepaklausęs mano vardo. O mano mintyse skambėjo tik sirenos ir noras iškviest greitają pagalbą. Neturėdamas telefono, iniciatyvos imiausi pats ir pradėjau degtuku laisvint auką iš mirtino apsiausto, kurį numezgė apsimetėlis ir dar bailys voras. Pūko prisilietimu išnarpliojau tinklą, bet... pamenu dar dabar diržo rūgštų prisilietimą, kai mama nesulaukus manęs, tekina atlėkė į rūsį. Ir nuvalkiotais žodžiais springdama išpėrė man kailį...