*****

Kai tyliai leidžiasi pabudusios iš miego snaigės
sparnais plaštakių laukiančių žiemos sapnų,
o sūkuriuos baltuos jų vėjai žaidžia,
ramybę aš ir atrandu ir prarandu...

Lengvučiai žiedlapiai pilkos, niūrios padangės
skaidriais lašeliais virtę rieda pamažu
(ištirpo jie nuo šilumos apsvaigę,
nes sekė mano ašarų karštų taku...)

Ir kai lietus vėl išsiilgs palangės,
o saulė pervers debesis šviesos kardu...
Aš džiaugsiuos ir liūdėsiu, kad žiema jau baigės,...
- juk vėl ramybę atrandu...ir pararandu...