Tavo lapė

Vakarais skvote rūkydavom žolę ir uostydavom meilės eliksyrą... Buvom laimingi ir paslapčia tavęs norėjau.
Taip, kaip tu norėjai manęs, o gal net milijonus kartų daugiau (kas dabar išmatuos, o ir kam berūpi?..).
Tavo prisilietimų išauginti sparnai kėlė mane į dausas labiau, ne kanapės (kurių aš niekad netraukdavau į plaučius – nenoriu vėžio...).
Mūsų akys žibėjo, skruostai raudo, ir buvai panašus į mažą berniuką. Į pašėlusį žvėriuką, trokštantį mano kraujo.

Bandėm vienas kitą prisijaukinti. Mažasis princas ir lapė...

***

Ir tau pavyko. Tapau tavo lape. Tu – mano princu.

***

Bet piktieji pasakų demonai neleido susikibti musų rankoms. Trigalviai slibinai užstojo kelią, ir tu manei, kad tavo kardas negaląstas.
Pajutai karaliaus delną ant tavo dar gležno peties. Kardas taip ir liko neištrauktas makštyje.

Sutiktas karalius, - ach, kaip nekenčiu to kvailio! - pakišo tau gražuolę savo dukrą!

O tu dar jaunas. Ir tavo akys grožio daug nematę, raibuliais pabiro…

***

Staiga tu pamiršai.
... mane.
... mūsų degančius žvilgsnius.
... neišpildytus troškimus.
Ir bučinius, kurių nebuvo.
Pamiršai mūsų kartu dar nemiegotas naktis, ir nesapnuotus sapnus.
Išsižadėjai mano nebučiuotų lūpų ir pirštų, kurie geidė liesti tik tave.

Manei, kad aš laiminga su vyresniuoju tavo broliu. O aš, kvailė, paslapčia mylėjau tik tave!

***

Bet tu dingai Londono rūke.

Turbūt nebenorėjai kartu rūkyt žolės...

***

- Rytoj man atvažiuot?..., - paklausiau tyliai ir nedrąsiai.
- Atvažiuok, - nusišypsojai ir nudelbei akis. Jaučiau, kaip pasikeitė tavo žvilgsnis, ir lūpų kampučiai nebešoko man nusišypsojus...

***

Ach... tavo akys. Jos pabiro raibuliais. Jos grožio daug nematę.

***

Dabar tu galvoji apie JĄ...

Bet ji tik princesė. O aš....
Aš – tavo lapė.