Žvaigždės

- Meškiuk, juk Tu žinai, kad žvaigždės yra patys geriausi mano namai.
- Taip, žinau. - nuliūdęs pasakė meškiukas - Bet Tu negali manęs čia palikti, juk Tu mano draugas.
- Bet aš nebegaliu, atėjo mano metas ir aš turiu iš čia iškeliauti, - nuleido ežiukas akis nuo meškiuko ir pažiūrėjo į dangų.
- Aš tuoj apsiverksiu, negi nematai, kad man sunku?
- Suprantu. Mes daug išgyvenom, daug vakarų praleidom ant mūsų kalnelio, daug kartų palydėjom saulėlydžius, bet aš turiu ten keliauti. Ten mano namai, supranti? - vos nešaukdamas šnekėjo ežiukas, - visad sunku iškeliauti, kai turi draugą, kuris Tau be galo artimas ir brangus, bet aš turiu išvykti.
- Bet... Su kuo dabar aš lydėsiu saulėlydžius? Su kuo sėdėsiu ant mūsų kalnelio? - jau verkdamas sakė meškiukas.
- Su manim! Aš nesakiau, kad Tave palieku, aš tik išeinu iš čia, bet kai Tu danguje matysi žvaigždes ir toji žvaigždė, kuri žiūrės į Tave, būsiu aš. Ir Tu žinosi, kad aš su Tavimi, - ramiu balsu kalbėjo ežiukas, laikydamas meškiuko leteną.
- Aš būsiu ramus tik tada, kai žinosiu, kad Tu dar grįši, - šnabždėjo meškiukas.
- Aš grįšiu... Arba ne, Tu ateisi pas mane. Kada nors. Ir mes žiūrėsim į žemę iš viršaus, bus taip smagu!
- Aš vistiek liūdėsiu, kai Tavęs čia nebus...
- Neliūdėk. Mes dar susitiksim, - ežiukas ramino meškiuką.
- Bet kodėl Tu išeini? Kodėl dabar?
- Aš turiu eiti... Manęs ten laukia. Ten mano namai...
    Ežiukas nužingsniavo takeliu, kuris vedė į „Nežinomybę“, taip šį tamsų ir niūkų mišką buvo pavadinę meškiukas su ežiuku vieną vakarą. Jie buvo pažadėję, kad nė vienas neis į tą mišką... Dar kartelį atsisukęs į meškiuką, ežiukas sušuko:
- Mes dar būtinai susitiksim, pažadu!
  Ir Jis dingo tamsioj tankmėj... Meškiukas daugiau Jo nematė. Nors daug naktų Jis sėdėjo ir žiūrėjo į žvaigždes, Jis nematė tos gražiausios... Ežiuko nebebuvo. Niekur.