Akies kraštelio gyventoja

A kies krašteliu pamatyti kažką, stovintį kambario viduryje – nemalonus pojūtis. Ypač tada, kai tas „kažkas“ ima ir sujuda. Atsisuki – o nieko nėr. Kambarys iš tiesų tuščias.
Imi ir pakartoji sau tai: „kambarys tuščias“. O va pasisuki kiek į šoną – ir vėl jame kažkas yra.

Štai tokiomis akimirkomis paprastai susimąstau, kuo gi tas akies kraštelis pranašesnis už visą akį? Ką jis kitaip daro? Kitokią šviesą mato? Bet šviesa yra viena, o akis – ji irgi tik akis. Mėsos gniutulas su nervų raizginiais, lęšiukais ir stiklakūniais, kurie nei stikliniai, nei ką...
Ir iš viso – nekreipčiau dėmesio į tą reginį (o gal tai nuojauta?), jeigu tas savo judėjimu netrukdytų pamokų ruošti.
O trukdo. Kai sujuda, aš sunerimstu, atsisuku, nieko nepamatau ir dar labiau susinervinu. Tada einu į virtuvę kokio nors birzgaliuko, o ten dar motina pikta bastosi, bamba dėl vakarykščių šlepečių, kurias šuo vietoje dantų krapštuko panaudojo.
Apie akies krašteliu matomą padarą jai pasakojau tik vieną kartą. Tada ji piktai atšovė, kad namas stovi ant senų kapinių. Čia visur vieni žydai ir vokiečiai po pamatais. Tai ko aš dar noriu? Jeigu tas „daiktas“ nieko nedaro, turėčiau džiaugtis. Pirmo aukšto gyventojai kenčia nuo rimtesnių problemų – jiems į grindis iš rūsio kažkas stuksena. O aš čia dėl ramaus vaiduoklio pergyvenu...
Po tokių jos žodžių nemiegojau kelias naktis. Vėliau pripratau. Sako, pakarti šunys irgi pripranta. Ar kažkaip panašiai...

Vėliau pradėjau matyti TAI ir mokykloje. Nieko linksmo. Nei draugams papasakosi, nei mokytojai pasiguosi. Pavadins tokiu įmantriu žodžiu – šyzafrienyku. Nežinau tiksliai, kaip tai rašoma. Bet skamba labai panašiai. Tiesa, nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti, tik girdėjau ne kartą, kaip brolis tuo žodžiu poetus pavadino.
- Visi jie šyzafrienykai, - aiškino jis, nutėškęs į kampą lietuvių literatūros knygą, kur turėjo išnagrinėti kaži kokio poeto eiles. – Seniau dar normalūs buvo, dabar gi visai aptingo. Kad nereikėtų vargti berimuojant, sugalvojo baltas eiles. Kurgi dingo visi tie, kurie apie mokytus katinus rašė, aplink ąžuolą ratais belakstančius?
Ir jis pradėdavo deklamuoti ilgą eilių, kurio aš nesuprasdavau – darydavo tai rusiškai.
- Avinas tu, - po visko paskelbdavo verdiktą. – Dabar visi tik angliškai temoka, rusiškai nebepamekena. O kokia kalba! Vienu žodžiu gali pasakyti viską, ką nori. Klausyk...

Čia iš virtuvės motina rėkti imdavo, kadangi brolis taip keiktis pradėdavo, kad man ausys užsiraitydavo. Keiksmažodžius rusiškus supratau. Šių mokykloje išmokau pirmiausiai.

Tuo tarpu tėvas mane išmokino patylėti, kai aplinkybės to reikalauja. O jeigu nežinai, ar aplinkybės to iš tiesų reikalauja – geriausia irgi patylėti. Pamažu viskas išaiškėja. Tada jau tiksliai žinai – tylėti, ar ne...
Štai todėl aš ir tylėjau apie savo „kažką“, matomą tik akies krašteliu. Nesakiau net savo geriausiam draugui.

Kaip jis atrodė? Na, akies krašteliu ne kažin ką įžiūrėsi, bet per kelis ilgos praktikos metus sugebėjau pastebėti kelis „kažko“ bruožus. Tam gerokai pasitarnavo veidrodis. Stebėjau su juo, kol dėdulė patarė mesti tokį užsiėmimą.
- Tu lendi ten, kur paskui bus sunku uodegą ištraukti, - pasakė jis. – Nedera matyti kitą pasaulį. Ne mūsų jis akims ir suvokimui.
Štai taip. Bet kol dar dėdulė nežinojo apie mano žaidimus su veidrodžiu, aš jau buvau išsiaiškinęs, kad padaras panašus į žmogų. Bent jau žmogaus formą turi. Ir jis melsvokas. Neaukšto ūgio, tačiau kelis kartus mačiau siluetą gerokai aukštesnį nei derėtų... Bet tie keli kartai nesiskaito. Padaras turi dvi rankas, dvi kojas, galvą ir kartais yra lyg įsuptas į keistą, virpančią, permatomą sferą. Jis kartais pajudina ranką, pasuka galvą. Kartais žengia į šoną, tačiau niekada – į ten, kur galėčiau matyti geriau. O jeigu žengia ten, tuomet pranyksta. Štai taip.

Buvo aišku, kodėl matau TAI namie. Bet mokykloje?..
- Ar mūsų mokykla stovi ant senų kapinių? – kartą paklausiau mokytojos, kai nuvargau gainiodamas TĄ akies krašteliu po klasę.
Mokytoja pažvelgė į mane kažkaip keistai, tada labai atsargiai pasiteiravo, kodėl mane tai domina. Aš pasinaudojau tėvo patarimu – patylėjau. Žinoma, ne vietoje. Mokytoja tada paklausė dar kartą, pastebėdama, kad pamokos metu buvau labai neramus, vis dairiausi į sienas. Aš maloniai nusišypsojau ir pasakiau, kad mūsų namai ant kapų, tai kaimynams nuolat stuksena į grindutes. Norėjau dar kažką pasakyti, bet tuo metu TAI sujudėjo ir aš beveik automatiškai pažvelgiau į jo pusę. Žinoma, tuščiai.
O mokytoja tą žvilgsnį įvertino visiškai šyzafrienyškai – drebančiomis rankomis susirinko popierius, aplankus ir išėjo iš darbo. Kitą dieną sėdėjau direktoriaus kabinete ir klausiausi jo monologo apie neišbaigtą švietimo sistemą, prastą mokytojų paruošimą ir pasiruošimą labai rimtam darbui – jaunosios kartos dresiravimui. Tik baigdamas draugiškai subarė, kam aš žmones mirtinai gąsdinu.
Bet kad negąsdinu. Ką aš žinau, ko ta mokytoja prisigalvojo?..
- Tu mūsų išgelbėtojas, - pasakė man draugai, kai gavome kitą mokytoją, daug jaunesnę. Jie man buvo dėkingi, o aš, kaip visada, nutylėjau.
Naujoji mokytoja vaiduoklių nebijojo, apie mokyklą nieko nežinojo. Viskas, ką ji sugebėjo – nusnūsti pamokos metu, iškvietusi ką nors prie lentos, arba pripaišyti gėlyčių į savo storą sąsiuvinį. Netgi jos kalbėjimo maniera priminė kažko prisprogusios lapės tingų cypsenimą. Jeigu man draugai iš pradžių buvo dėkingi, tai dabar vis dažniau prisimindavo „senus gerus laikus“.
---


Manau, ši istorija būtų nieko verta, jeigu nutylėčiau pagrindinius įvykius, susijusius su TAI. Galbūt pasaulyje yra daugybė žmonių, kasdien akies krašteliu reginčių kažką panašaus, tačiau kuriems taip nieko ir nenutinka. Man nutiko.
Štai taip.

Brolis sako, kad visos mokyklos turi savo balvonus – paauglius, kuriems prasidėjęs brendimas ir kurie nežino, ko nusitverti. Tai dažniausiai nusitveria gyvybei nepalankų daiktą ir užsiima chuliganizmu. Dar brolis sako, kad nebūna mokyklų be balvonų. Jų ten visada pasigamina. Skiriasi tik gaujos dydis ir metodai. Po vieną jie labai retai vaikšto – nebent balvonas užauga, bet taip ir nesubręsta. Tada jo kompanijos tiesiog nelieka. Visi kiti susipranta, numeta gyvybei nepalankius daiktus ir susiranda drauges. O šitas ir lieka vienui vienas. Beje, toks dar pavojingesnis, nes, anot brolio, kenčia nuo pastovios depresijos ir vienatvės. O dar prisideda tėvai, kurių bent vienas būtinai būna geriantis arba uostantis. Štai ir užauga balvonas su storu raumenų šarvu, bet visai atmuštomis smegenimis. O kam tos smegenys? Galva reikalinga sienoms pramušti. Tokios akcijos metu smegenis galima rimtai sužaloti...

Savo mokyklos balvonus aš pažinojau. Mokėsi jie dešimtoje klasėje, kuprinėse dažnokai skambėjo alaus buteliai, o koridoriuose tokius girdėjai per reikalingą atstumą – dažniausiai aimanų ir riksmų pavidalu. Bent vienas iš penkių nešiojosi stambią pinigų sumą, kuria didžiuodavosi prieš merginas. Retesniais atvejais – prieš vaikinus, kai reikėdavo šiems įrodyti, kad tie gyvenime tiek niekada neuždirbs.
Nedirbo ir patys balvonai. Pinigus greičiausiai iš antrokų susirinko. Arba iš mamos pasiskolino. Štai taip.

Susidurti su visa gauja teko vos kartą. Atėmė iš manęs tušinuką su aukso imitacijos dangteliu. Nesikrimtau pernelyg – tėvas tokių buvo urmu iš užsienio atvežęs. Man beliko išklausyti ne itin protingą balvonų grasinimą, kad niekur niekam nesakyčiau (bo užmuš) ir pamirksėti akimis. Padaryti jiems negalėjau nieko – visgi aš ketvirtokas. O jie gerokai vyresni. Tiesa, akimirką pasvajojau, kaip būtų gerai, jeigu Dievas metus, ūgį ir jėgą duotų pagal protą ir patirtį.
Svajoti nedraudžiama.

Brolis sakydavo, kad senovės Graikijoje žmonės buvo gerokai kitokie. Štai, pasikviesdavo tėvas savo sūnų ir klausdavo jo, kuo šis užaugęs norėtų būti.
- Balvonu, - sako sūnus. – Noriu daužt žmones, grobt jų pinigus ir taip gyvent.
Tėvas pakraipo galvą, pagalvoja, tada apkabina sūnų ir sako jam:
- Tai būk tada balvonu, sūnau. Bet stenkis savo darbą dirbti tobulai. Nes jeigu tave pagaus ir norės pakarti, aš būsiu tas, kuris virvę tau ant kaklo ners.

Supratote mintį? Nesvarbu, kuo gyvenime būti, svarbu išmanyti savo darbą tobulai. Tik tada tampi kažkuo vertingas.
Tuo tarpu mūsų balvonai tobulumu nepasižymėjo. Būtų užtekę vieno antrokėlio paverkšlenimo, visi būtų iš mokyklos išmesti. Vėliau gailėtųsi. Brolis sako, kad visi anksčiau ar vėliau ateina į protą. Protingas tas mano brolis...

Bet jis mokosi kitoje mokykloje. Kartu namo niekada neiname. Jeigu eitume, man būtų ramiau. Balvonai po pamokų paprastai suka ratus aplink mokyklą, kol sugaudo visus antrokus, trečiokus ir ketvirtokus. Tik tada jie patys eina namučio, kur vėl virsta gerais berniukais šalia ramių mamyčių.

- Eime čia, tyliai, - net strykteliu, kai man ant peties nusileidžia sunki letena. Ji prispaudžia mane ir priverčia sukti kairėn, į skersgatvį. Ten tamsoka, gatvė ir taip tuščia. O šalia manęs ne bet koks balvonas – šitas nematytas. Negana to – gerokai vyresnis. Plaukai pakirpti trumpai, antakiai nusileidę žemai, fizionomijoje sustingusi atsargumo kaukė. Akys pilnos baimės, kaip ir mano. Visi balvonai ko nors bijo. Dažniausiai – kad juos kas nors pamatys veiksmo metu. Kartais bijo, kad auka jiems pasipriešins. Todėl didesnių už save jie privengia. Ima tik mažesnius.
- Duok pinigus, greičiau, - mygia balvonas. – Grandinėlę turi?
Nei pinigų, nei grandinėlės. Aišku, kad balvonas geriausiu atveju pasiims mano tušinuką.
Jis susikeikia, versdamas mano kuprinę. Rašymo priemonė jo nesuvilioja. Knygos taip pat.

Staiga pastebiu praeivį. Žmogus nemenkas, apsivilkęs kostiumą, su rankine rankoje. Už balvoną gerokai aukštesnis. Iš karto sumąstau, ką reikia daryti.
Kai surėkiu pagalbos, balvonas akimirkai sustingsta, akimis ieškodamas to, kuriam buvo skirti žodžiai. Pamato, numeta mano kuprinę, sugniaužia kumščius ir iškelia juos, žengdamas link gerokai vyresnio ir aukštesnio priešininko, kuris stabteli po mano riksmo.
O varge, kur aš gyvenu? Negaliu savo akimis patikėti, kai gerokai stambesnis praeivis pasipusto padus iš baimės perkreiptu veidu. Balvonas net neturi gyvybei nepalankaus daikto rankoje! Visa jo galia – du dideli mėsos gabalai. Ir vis dėl to praeivis sprunka kaip zuikis.
Aš taip pat pastveriu savo kuprinę, ketindamas sprukti. Man šitas vienišas banditėlis gerokai primena tėvo sūnelį, troškusį būti balvonu. O gal užaugusį nebrendilą su galva sienoms skaldyti. Abiem atvejais jis gerokai pavojingesnis už gaują dešimtokų, kenčiančių nuo hormonų pertekliaus. Šitas nuo nieko nebekenčia. Nuo jo nebent kenčia kiti.
Planas pasprukti sužlunga labai nemaloniu būdu – staiga iš priešakio man į dantis įvažiuoja jau matytas mėsos gabalas, sudarytas iš penkių sulenktų pirštų. Smūgis toks, kad net neprisimenu, kaip atsidūriau ant žemės, per kelis metrus nuo prieš tai buvusios vietos. Galva kurį laiką skamba lyg varpinė, skausmą pajuntu gerokai vėliau. Ir kai pajuntu, aikteliu iš netikėtumo – pirmą kartą gyvenime man išmušė dantis. Ačiū Dievui, visi keturi dar išdygs iš naujo. Bet vis tiek skauda velniškai.
Maniau, man į dūdą davęs balvonas dingęs, tačiau jis šalia. Užsimoja naujam smūgiui, kurio nesitikėjau tuo labiau. Jis ką, įkalčius šalinti sugalvojo? Kuprinę sudeginti, kūną ežeran? Po to dar pasivaikyti po miestą liudininką?...
- Še tau, rėksny sukruštas! – daužo per galvą ir pilvą. Skausmas nudiegia pakaušį, jo kumštis nusidažo raudonai. Mintyse dar gimsta idiotiška mintis vožti jam atgal, nekreipiant dėmesio į svorio kategoriją. Smūgis kakton palaidoja mintį su paskutiniu ryžtu. Veidą aptaško mano paties kraujas, nuo jo akis ima skaudžiai graužti. Purtausi nuo šito išprotėjusio balvono, bet jis, regis, nė neketina sustoti...

Ir staiga aš pamatau TAI.
Ne akies krašteliu, tačiau tiesiai prieš save, už balvono.
Melsvai švytinti mergina, lengvai virpanti ore. Dvi rankos, dvi kojos, viena galva. Veidas tobulai gražus. Nėra jokios sferos, tik besiraizgančios melsvos gijos už jos nugaros. Atrodo, tuoj išskleis kažką panašaus į sparnus ir pakils. Nors net sparnų jai nereikėtų – papūstų vėjas ir nuneštų it miražą.
Iš netikėtumo pamirštu, kaip skauda mano kūnas, kaip graužia užlietas akis. Ji vis dar ten, stebi mane. Stebi liūdnomis akimis, lyg laukdama kažko neišvengiamo. Jos veide matau skausmą ir akimirkai netgi pamirštu savo. Vaiduoklis, o skauda?...
Balvonas pastebi, kad manęs nebedomina jo boksavimasis. Jis grįžteli atgal, lyg tikėdamasis pamatyti dar vieną vakaro liudininką.
Jos lūpos prasiveria. Akyse nušvinta nauja emocija – nuostaba. Vaiduoklis – mergina tarsi tik dabar supranta, kad aš žiūriu į ją. Ji žengia nedrąsų žingsnį į šoną, grįžteli atgal. Gatvė tuščia, nėra ten į ką žiūrėti. Tik į ją.
Bando kažką pasakyti. Tiesia permatomą ranką, už nugaros suvinguriuoja gijos, susipindamos į kiek aiškesnę struktūrą – sparnus. Jeigu ji – angelas, tuomet man tikriausiai šįvakar namo nebegrįžt...
Kvailelė. Kažką sako, tiek laiko prasitrynusi akies kamputyje. Juk galėjo iš karto pasirodyti, pasakyti. Kodėl jiems laukti kažkokio mirtino momento? Kodėl tie angelai tokie?..
- Dvėsk, ožy... – balvonas prasižergia, užsimodamas savo dideliu mėsos gabalu. Man jau beveik nesvarbu, yra jis, ar jo nėra. Tik pasuku galvą, kad geriau matyčiau vaiduoklį, kažkur viduje tikėdamasis, kad smarkiai neskaudės.
Ji sunerimsta. Žiūri tai į mane, tai į balvoną. Vėl į mane, tik dabar veide matau skausmą – skauda ir man. Po smūgio aiškiai pajuntu nugara akmenukus, ant kurių guliu.
Galiu prisiekti – vaiduoklis verkia. Vien akimis, bet verkia. Jos sparnai – gijos vėl praradę formą, plaikstosi nežinomoje erdvėje kaip pakliuvo. Visgi atrodo gražiai...

Ir tada ji išnyksta, paskutinę akimirką sugniaužusi kumštelius. Visai prie pat manęs užkriokia balvonas, pakylėtas į orą per tris metrus nuo žemės. Jis skrieja dideliu greičiu į sieną. Galva į priekį.
Triokšt!

Siena lūžo?
Žinoma, balvono galva specialiai tam paruošta – ištuštinta, rinktiniais smūgiais apdorota, tai kodėl gi ne? Bet tai tik galva, ne taranas. O pastatas dar prieškariu statytas – tai ne amerikietiškas bungalas, kokius uraganai sugeba į orą pakelti. Šito joks uraganas net nesuvirpintų.
Begalvis balvonas slysta siena žemyn, palikdamas paskui save kruviną dryžį. Grožio tame jokio, džiaugsmo tuo labiau. Mane suima siaubas suvokus, kokia jėga apdovanota ta permatoma mergina, visą laiką egzistavusi tik akies krašteliu matomoje vietoje.
Dabar ji siunta, draskydama lavoną į gabalus. Nematau jos. Iš šono atrodo, kad vyksta savaiminio susinaikinimo procesas. Kai ima pykinti, nusisuku ir bandau slinkti šalin. Regis, subaladoti šonkauliai abiejose pusėse, skauda velniškai...
---


Ligoninėje guliu jau trys savaitės. Buvo užsukę policininkai. Klausinėjo apie balvoną, apie žudiką, kuris buvo mus abu užpuolęs. Tylėjau. Jie pagalvojo, kad man didis sukrėtimas. Paliko ramybėje.
Nematė, kad viso pokalbio metu JI stovėjo visai šalia jų. Stebėjo tai mane, tai juos. Akys buvo liūdnos, tačiau lūpomis šiek tiek šypsojosi. Visai neatrodė panaši į žmogžudę. Be to, argi jie būtų patikėję?
Kai mudu liekame vieni, ji kartais prisiartina. Bet tai būna retai. Kartais bando mane kalbinti. Tiesa, ji begarsė. Tačiau iš lūpų suprantu, kad ji atsiprašo.
Argi vaiduokliai atsiprašinėja?..

Mano brolis kažkada sakė, kad daug lengviau nusisukti nuo nelaimės ištikto žmogaus, kai tarp judviejų nėra akių kontakto. Tačiau užtenka įdėmiai pažvelgti vienas kitam į akis – ir tu imi jausti, jog privalai... O jeigu vis tiek sugebi nueiti šalin, tuomet nueini su akmeniu.