Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Laiptinė, kurioje gyveno teta, ir suoleliai šalia laukujų durų buvo nutepti skaisčiai žaliais dažais taip aštriai rėžiančiais akis, kad sukosi galva. Retai kas ant jų sėdėdavo. Tėvas paėmė mane už pažastų, pastatė ant žaliojo suoliuko, apsisuko, aš vikriai susirangiau jam ant pečių. Padaras akivazdžiai nepatenkintas šokčiojo šalia ir visokiais būdais bandė pasiekti tabaluojančias mano kojas. Nuo karšto asfalto jam svilo pėdos, pilkos akutės kibirkščiavo nepasitenkinimu. Aš mąsčiau apie savo Miestą, jau norėjau grįžti atgal, bet jaučiau, kad tėvas dar delsia, ūmai mane apėmė įniršis. Niekaip nesupratau kodėl į šią kelionę pasiėmė ir mane. O dar tas padaras.

Mes ėjome Senelių kvartalo gatvelėmis. Aplink buvo tuščia. Padaras pagaliau nutaikęs progą sučiupo tėvo blauzdą ir tvirtai apie ją apsivijo. Saulė degino plaukus, ir tariausi jaučianti svilinamos kiaulės kvapą, man buvo nesmagu. Nosimi įsikniaubiau į tėvo galvą. Ne,  jo plaukai kvepėjo švariai skalbta patalyne, nors dar šiek tiek tarsi prasiskverbdavo žuvies smarvė. Jaučiau kaip pečiais srūva prakaitas ir čia pat išgaruodamas pridžiūsta. Ėjom toliau. Nieko nesupratau. Karštis spaudė galvą, iš visų pusių, kartais atrodydavo, kad, net smegenyse įsiplieskė kažkokia vidinė saulė, ir šviečia, kaitina iš vidaus, žerdama aštrius savo spindulius kiaurai per kiaušą, o šie pradūrę kaulą, odą, susijungia su šviesa ir tarsi žaižaruojantis lukštas apsupa pakaušį ir pečius, spaudžia iš visų pusių keldamas drebulį, nepalikdamas nė plyšelio prasprūsti ar įsiurbti tyro oro. Atrodė, kad priskretau prie tėvo nugaros, kaip išdžiūvusi, sausa kerpė, niekad daugiau nebenukrisianti ir kibiais savo siurbtukais paslapčia jau rausiausi poodiniame sluoksnyje, bandydama įsibrauti dar giliau ir taip įsitvirtinti. Padaras ilsėjosi, tvirtais pirščiukais laikėsi už tėvo kelnių raukšlių. Kai tik koja pajudėdavo priekin ir staiga sunkiai šlepteldavo žemėn, padaras trumpam pakildavo į orą. Akimirką man pasirodė, kad Padaro galva pažaliavo, bet tai greičiausiai nuo akinančios šviesos. Aš mėgdavau trumpam žvilgterėti į ryškią šviesą arba stipriai paspausti akių obuolius tada matydavau spalvotas dėmes, arba mažučius mirgančius taškelius, bet vos tik atsimerkdavau arba nustodavau spausti akis tie vaizdai pamažu dingdavo, paskui save palikdami dar betįstančius šešėlius.

- Tėte, mes nepasiėmėm daiktų, pamiršom, tėte, - staiga prisiminiau, - kaip mes be jų?
Tėvas akimirką stabtelėjo, bato galu nuspriegė šalia bordiūro augusios šunramunės galvą. Grįžtelėjo atgal, tolumoj tarsi maži žali taškučiai spindėjo namo, kuriame gyveno teta durys.
- Aš pats vienas, - tėvas pritūpė, atsargiai nuleidęs mane žemėn, vidine švarko rankogalio puse nubraukė nuo batų dulkes, - būželi, palauk kelias minutėles, ar nebijosi, tu juk didelė mergaitė, taip? Matai ten prie krūmų suolelis, eik pasėdėk, palauk manęs ir niekur neik, gerai?
- Tėte, bet aš galiu tau padėt. Nenorėjau likti viena menkai tepažįstamam mieste, kuris man iš visų apkeliautųjų mažiausiai patiko.
- Pavargsi vaikeli, toks karštis, pfff... – pro suspaustas lūpas kliostelėjo iškvėpto oro banga.
- Tik greitai grįžk, nes aš tavęs nelauksiu.
- Kaip pageidauji, būželi - dar nežinia ką galvodamas patupėjo, pirštais gnaibė sau lūpas, jis visada taip elgėsi, kai galvodavo. Tėvas akivaizdžiai nenorėjo kalbėti, šiuo metu jam mūsų daiktai visai nerūpėjo. Bet minutėlę pamindžikavęs tėvas lėtai pasisuko ant kulnų ir kietai sugniaužęs kumščius pajudėjo tetos link. Nežinojau ar man sekti iš paskos. Tėvas nesidairė žingsnis po žingsnio tolo nuo manęs, kažkaip nedailiai krito viena jo kelnių klešnė tarsi susiraukšlėjus, apsitempus apie koją. Padaras! Apsnūdęs toliau kabalavo ant tėvo kojos. Sekiau iš paskos, bet laikiausi atokiau, bijojau, niekada nebuvau mačiusi jo tokio, nežinojau nė ką sakyti, nė kaip elgtis, todėl nusprendžiau nesirodyti. Iš pradžių pykau ir ant savęs ir ant tėvo, kad vėl teks grįžti ir vėl iki kelių bristi į tą tetos smarvę, vėl maloniai pasisveikinti, skruostu prisiglausti prie prakaituoto inkštirais aplipusio jos smakro, ir pajutus aitrią iš burnos, tiksliau iš skrandžio pro burną sklindančią smarvę, tik maloniai nusišypsoti ir nepastebimai nusukti galvą šalin, vaidinti, kad man labai nemalonu dėl savo gėdos, bet nenorėjau likti viena, ir tas padaras. Kodėl jis tetai sukėlė tokias neigiamas emocijas, juk, pavyzdžiui, tėvas jo nė nepastebėjo. Reikėjo kažkaip pažadinti ir susigražinti padarą. Nepastebima atslinkau iki tetos buto, tėvas jau buvo viduje, girdėjau neramų jo balsą, kažkas nuolat kliuksėjo, tarsi vanduo, kiek vėliau išgirdau priekaištingą tetos kalbėseną, prispaudžiau kaktą prie nedidelio plyšelio, dešine ranka įsitvėriau į odinio durų apmušalo iškilimą, mano delnai prakaitavo, visada taip būna, kai įkaitęs atsiduri vėsioje patalpoje. Pabandžiau kiek plačiau praverti duris, priešais jas už nedidelio koridoriuko iškart matėsi virtuvės tarpduryje stovinti teta, išsiskėtus į juosmenį įrėmusi vieną rankutę, kita švaistėsi į visas puses, kažką įnirtingai aiškindama. Mačiau jog toje rankoje, kurią teta laikė sugniaužusi, įspraudusi juosmenin, ji laikė rudą buteliuką, retkarčiais atkišdavo jį tėvo pusėn ir grasinančiai prieš pat nosį barstydavo kažkokius miltelius, vėliau užuodžiau clorkalkių kvapą. Tuo metu žmonės dažnai sirgdavo, todėl saugodavosi savais būdai, be jokios kontrolės bei pagalbos, kurių beje ir nebuvo. Ji vėl kilstelėjo rudą buteliuką ir dulkių debesis pasklido po koridorių, maži trupinėliai kiek pasisukiojo, ir apsėdo tėvo ūsus ir galvą.
- Dar kartą klausiu, kur mūsų daiktai? - tėvas karščiavosi. Įtempęs kaklą žvelgė į tą moterį, kurią vadindavau teta, apatinis jo smakras lėtai judėjo, atrodė lyg jis ką kramtytų.
- Savo namuose tokio šlamšto nepakesiu, ar tu nori ir mane apkrėsti ta bjaurastim, žinoma, kad nori,  man labai sunku, juk žinai, aš vieniša moteris, patinki man, bet aš savo namų nepaliksiu, ne, nė už ką, nenoriu, nemėgstu keliauti, o tas jūsų šlamštas nešvarus juk pats žinai, ir jūs nešvarūs.
- Aš nesergu...
- Man nesvarbu, tu, juk nepaliksi dukros, ar ne? – teta regimai sušvelnėjo, paskutiniai ištarti žodžiai, jos galvoje matyt pasėjo kažkokias vilties užuomazgas. Ji padėjo buteliuką ir dar vis sustingusiomis rankutėmis grakščiai pasitrynė strėnas, pilvą atlošė priekin.
- Žinoma, kad ne.
- Juk visiems būtų geriau.
- Negaliu, kaip tu nesupranti! – tėvas niršo, teta pirmą kartą, kiek man teko ją matyti, apsiblausė, tarsi susimąstė, kažką prisiminė, iškėlusi smakrą aukštyn žvelgė į violetinių dirbtinių gėlių žiedų kasas nukarusias virš tėvo galvos.
- Mano brolis irgi sirgo, gal dar serga, net nežinau taip seniai jį mačiau, kad nelabai atsimenu. Brolis bijojo padaro, neprisileido artyn, jau nė nebežinau ar galėjo dar likti plotelis neužmintas jo pėdos. Turint padarą negalima sustot, kitaip jis įgauna neįsivaizduojamos jėgos per daug gerai ir greitai tave pažinti. Dabar laikas, kol ji dar per maža, kol dar nesupranta, nekankink  daugiau, nevargink. Ilgai neištvers.

Pabudau nuo kažkokio perštėjimo niežtėjimo blauzdoje, atrodė, kad toje vietoje tarsi raizgosi kirminai. Negalėjau pajudinti vokų, jie tarsi sustingo, nors virpėjo, jausmas buvo toks lyg jie pamažu virstų kristalais, ir bekietėdami trūkčiotų. Turbūt naktis, galbūt jau aušta, tokios gaivos su niekuo nesumaišysi, ji būna, tik besibaigiant nakčiai. Pagaliau atitirpo sustingę akių vokai, prasimerkiau. Nelabai supratau kas per lukštas mane supo, jis alsavo dar didesne, vėsa nei naktis, atrodė, kad tamsa, tarsi galingiausia baterija įkrauna jį. Geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad tas lukštas tebuvo kažkokios metalinės plokštės tarpusavy sujungtos plieniniais strypeliais, tarp jų žiojėjo didžiuliai plyšiai tarsi ir durys ar langai, pro juos geriau įsižiūrėjus matėsi gluosniai, savo nutysusiais virvagaliais glostantys metalines, milžiniškas mašinėles ar laivelius, negrabiai išpjautus iš plieno, apkaltus skardinėm plokštėm, turbūt nuteptom ryškiaspalviais dažais. Aš gulėjau viename iš tų skardinių laivų, ant kažkokios pakylos, kitame šone mačiau tokią pat, turbūt tai buvo suolelis. Dar vis kuteno blauzdą tačiau nedrįsau į ją pažvelgti, žinojau, jaučiau, kad dėl to kaltas padaras. Pagaliau sukaupusi visas jėgas, pasirėmusi alkūnėmis atkėliau  pečius, nežinau ar mane tas vaizdas išgąsdino, nelabai ką supratau, nieko nejaučiau nė baimės, nė gailesčio ar pykčio, nepykino, nesuko vidurių, šleikštulys nesiraizgė gerklose. Padaras mane rijo, kramtė, po vis didesnį kasnelį, jo plonas liežuvėlis traukė vieną po kitos gyslas. Tėvas paglostė, pabučiavo kaktą ir nusisuko. Nelabai ką supratau, žinojau, tik tiek, kad padaras manęs nepaleis, tik vienas dalykas dar kirbėjo jau pusiau surytame pilve. Gailestis. Ne sau, bet tėvui.
2007-09-26 16:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-28 14:31
Morta
atvirai pasakysiu - pirma dalis patiko labiau:) Reikia pamąstyt skaitant - o tai didelis + Autoriui. Detalių meistrė esat. Sėkmės:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-27 08:32
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
niu labai neblogai (abi dalys). bet reikėtų dar daug kur pataisinėti stilių. ir pati fabula... khm, nzn, tas padaras aišku toks nieko, bet ar ne pernelyg jis savitikslis? nors, prisimenant pvz. japonų horor movies mokyklą, tai why not? '] pliūbomu neblogas tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-26 16:42
mangustas
Pirma dalis kažkur tolokai praeity, taip jau išėjo, o išėjo kaip išėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą