Jūra

Jūros akys banguoja ir aš negaliu atitraukti nuo jos savo žvilgsnio. Pradedu linguoti į bangavimo ritmą, ausyse skamba būgnų garsai, o kažkur toli sužaibuoja.

- Ar taip ir tylėsim? – klausia ji.
- O apie ką norėtum pasikalbėti?
- Na, iš pradžių galėtume nors susipažinti...
Pasakau, kad ją jau pažįstu:
- Tu esi Jūra.
- Iš kur žinai? Kas tu?
- Vakaris.

Ištiesiu ranką pasisveikinimui. Ji šiltai paspaudžia manąją. Šlapia. Iš aukštai pradeda lyti švelnus vasario lietus. Išskleidžiu savo juodąjį skėtį.
- Malonu susipažinti.
- Ir man malonu. Seniai čia esi?
- Senokai...

Nebegirdžiu jos žodžių, ausis pasiekia tik ošiantis balsas ir dažnėjantis būgnijimas virš galvos. Ji paima už mano rankos, laikančios skėtį ir nuleidžia ją. Prisimenu:
- Vaikystėje kažkurią karštą vasarą kaime labai pylė lietus. Aš išlėkiau į lauką ir visas sušlapau. Po to susirgau, tėvai pyko ant manęs. Vėliau padovanojo šitą skėtį.

Visai permirkau. Apsidairiau, bet niekur neradau savo juodojo skėčio. Turbūt jį nusinešė bangos.