Mizantropiška (ne)būtis

Nuogi nepraustaburniai žmogžudžiai
Švariai skustom barzdom
Ir veidrodinėm plikėm

Lėbaujantys nuobodos,
pakvaišę intelektiniai benamiai,
pragėrę feministes ir hebrajiškąjį pradą

Dar beasmeniai ateistai,
apžioję nekaltybės obuolius
ir prasimanantys gyvenimui
iš tikinčiųjų apgavysčių

Tie pakirmiję pranašai
- kad patikėtum, jie išburs
vaivorykštę, pasaulio kraštą
ir viliokės atgailūnės raudą-

Ir skanios mergšės, ir buki
vežikai, išlindę iš žuvim
pradvisusių furgonų, ir
juokdariai, ir juodbėriai,
Fidelis ir Liusi, ir šventojo Augusto
telyčia Junona

Sustos man po langais,
kad tik išgirstų mano mažą mirtį,
kai saulė kaitriai spiegs vidurdienį

Ir šūkčios jie, ir piktinsis,
bandys nustelbti ir nuslėpti
ir užgožt pietietiškąją realybę
lietuviškos griūties miške

Jie riaugės, spjaudysis,
jie keiksis ir galiausiai susiims
tarpusavy. Pavogtas mano kūnas
apsiverks jų rankose, kol jį vynios
į interneto tinklą - tik kad nutrenktų apačion
nuo ūžiančios akmens uolos.

Tada statys ir kirs lažybų, į kiek
reikšminių vienetų
suplyšo mano apgailėta asmenybė.