Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Maikas įvairavo automobilį į stovėjimo aikštelę prie 39-osios gatvės ir 11 aveniu sankryžos ir mėšlungiškai atsiduso. Apdujęs kelias minutes sėdėjo ir žiūrėjo priešais save. Tik po kurio laiko pradėjo suvokti ką mato per priekinį stiklą, ką veikia jo rankos ir pajuto, kaip per smilkinį kutendamas bėga stambus prakaito lašas. Prisivertė paleisti vairą ir lėtai atsirėmė į atlošą. Maudė pečius, kelius, o skrandyje, rodos, įkyriai kažkoks smailas daiktas dūrė į vieną tašką lyg desperatiškai norėdamas ištrūkti lauk ir įkvėpti gurkšnį gaivaus oro. Negana to, Maikas pajuto kaip gerkle kyla šleikštulys. Sudejevo, virpančiais pirštais sugriebė durelių rankeną ir vos spėjo jas atidaryti. Pusryčiams valgė kukurūzų traškučius su mėlynių jogurtu. Pasišlykštėjęs pasižiūrėjo į  violetinės spalvos su geltonomis kruopelėmis dėmę ant melsvai juodo asfalto, atsikrenkštė ir nusispjovė. Uždarė dureles, išsitraukė vienkartinių nosinių pakelį ir neklusniais pirštais pabandė ištraukti vieną servetėlę. Ištraukė iškart tris, nebodamas nusišluostė išrasojusį veidą ir sudribo atgal į sėdynę. Išvėmus pusryčius kiek palengvėjo, skausmas skrandyje atbuko. Bet buvo taip silpna, kad nusprendė kurį laiką tiesiog sėdėti automobilyje, nors į ofisą vėlavo jau gerą pusvalandį.

Per priekinį Toyotos stiklą matėsi Lincoln tunelio žiotys ir aštuoniomis eilėmis į vieną ir į kitą pusę lėtai judantis automobilių srautas. Sankryžoje neveikė šviesoforas. New York’e paprastai tokie gedimai sukelia chaosą lydimą klaksonų signalų kakafonijos, jeigu policija nesuskumba daryti tvarkos. Maiką, kurį prieš dešimtį metų dar galima buvo išgirsti šaukiant Miku, kuomet atvyko gyventi į JAV, pirmuosius metus ištisą parą nenutylantys signalai šiek tiek erzino. Tuo metu nuomavosi mažą kambarėlį Manhetene, pirmame aukšte šalia Grand Central stoties. Mokėjo žvėrišką nuomą ir buvo priverstas klausytis nenutylančio nei dieną nei naktį didmiesčio gausmo. New York’e signalizuojama kiaurą parą, netgi tada, kai, Maiko nuomone, nėra tam jokio reikalo. Tiesiog profilaktiškai. Tuo atžvilgiu Maikas ironiškai galėjo palyginti New York'o ir Egipto vairuotojus. Skirtumas buvo tik toks, kad Egipte niekas nesilaiko eismo taisyklių, o New York’e jų nepažeidžia, jeigu nėra reikalo. Bet klaksonus, Maiko nuomone, spaudžia su bemaž vienodu įkarščiu ir vieni, ir kiti. Tik šiandien, ties Lincoln’o tuneliu signalų nesigirdėjo ir lėtai slenkanti automobilių upė atrodė nenatūraliai tyli. Policijos nebuvo.

Maikas pabėgo iš Manheteno prieš tris metus ir visiškai nesigailėjo. Kotedžas New Jersey pakrantėje, kelios dešimtys kvadratinių metrų pievelės už namo ir ribotas skaičius kaimynų su penkiaženklėmis sumomis bankų sąskaitose buvo, Maiko manymu, pelnytas atpildas už septynis metus katorgos. Partnerystė atrišo rankas, pripildė kišenes ir suteikė teisę ryte vėluoti į darbą. Rytines valandas Maikas brangino. Senas įprotis, kurio taip trūko kol gyveno Manhetene. Juo labiau, kad Lina taip pat buvo pelėda, o retkarčiais keltis kartu iš lovos vidury savaitės buvo ta prabanga, dėl kurios verta pakovoti. Galų gale, galvojo Maikas rinkdamasis kotedžą, gyvenime yra smulkmenos, kurių vertė didesnė nei už jas sumokėti pinigai.

Išėjęs į gatvę tą saulėtą rugsėjo rytą nepastebėjo nieko, kas keltų įtarimą. Lina dar miegojo susisukusi į kokoną, todėl pasistengė tyliai išsmukti iš namų. Išvakarėse gerokai apsipyko, o tai reiškė, kad iki pietų abu gromuliuos vakarykščio barnio detales ir vienas kuris nors paskambins. Dažniausiai skambindavo jis, bet šį kartą jautėsi teisus. Atostogos Pervalkoje buvo suplanuotos dar prieš metus ir likus savaitei iki kelionės jis visiškai neketino aukoti kelias dienas brangaus poilsio tam, kad trankytųsi po Lietuvą lankydamas jos giminaičius. Cepelinus mėgo, bet kiekvieną dieną valgyti po kelias porcijas idant įrodytum, kad nesi atitrūkęs nuo savo šaknų šiknius su ryškiai jaučiamu akcentu buvo kaina, kurios jis mokėti neketino. Taip žodis po žodžio iš atminties stalčių buvo ištrauktos penkių bendro gyvenimo metų aštrių kampų gludinimo nuolaužos ir daug negalvojant paleistos į apyvartą. Vakaras buvo sugadintas, taip nutikdavo karts nuo karto. Visa laimė, abu puikiai suprato, kad nori būti kartu. Jeigu ji paskambins, jis jau žinojo kaip suderinti Liną užplūdusią visai suprantamą nostalgiją su savo nenoru kiekvieną dieną nakvoti vis kitoje vietoje. Pasiūlys jos giminę surinkti Pervalkoje ir netgi kilniai iškels puotą.

Džiaugdamasis genialiu sprendimu ir švilpaudamas Yanky Doodle pajudėjo magistralės link. Problemos prasidėjo gerokai vėliau, kai artėjant prie kontrolės kasų pradėjo tirštėti automobilių srautas, slenkantis keliomis eilėmis. Maikas sustojo už vyšninio Cherokee. Galinio vaizdo veidrodėlyje tviskėjo chromuotas kažkokio sunkvežimio snukis. Staiga Cherokee ir sunkvežimis pajudėjo vienu metu tarsi pagal starto komandą, ir nespėjus Maikui spustelėti akseleratoriaus jo Toyota nuo smūgio šoktelėjo į priekį, atsitrenkdama į Cheroky galinį bamperį. Priblokštas Maikas kelias akimirkas bandė suvokti kas atsitiko, tuo tarpu Cherokee it niekur nieko pajudėjo toliau. Apstulbęs Maikas žiūrėjo į tolstantį jos galą su sulamdytu nuo smūgio Meino valstijos numeriu. Kai užmetė akį į galinį veidrodėlį, jo nuostaba peraugo į šoką. Sunkvežimis lėtai traukėsi atbulas, o automobiliai iš dešinės lyg pagal komandą sustojo, palikdami jam vietos aplenkti Maiko Toyotą. Kai sunkvežimio nosis susilygino su galiniu Toyotos sparnu, Maikas galų gale atsitokėjo ir trenkęs durelėmis iššoko lauk:
- Ei! Ei! Kur velnias neša, stok! – maldamas rankomis bandė perrėkti transporto gaudesį.

Bet sunkvežimio motoro griausmas nustelbė jo pastangas, o vairuotojas pasiuntė Maiką į įsiūčio transą parodydamas vidurinį pirštą. Mintys apie problemas su draudimu dėl dvigubos avarijos akimirksniu išdulkėjo iš Maiko galvos. Keikdamasis šoko atgal už vairo ketindamas neatsilikti nuo įžūlaus vairuotojo ir pričiupti jį pervažiavęs kasas, bet kiti automobiliai kamštyje elgėsi pagal kažkokius jam nesuprantamus dėsnius. Nepalikdami jokios erdvės vienas po kito iš kairės ir dešinės užtrauktuko principu lenkė Maiko Toyotą. Maikas pajuto, kaip drėksta pažąstys. Žinojo, kad nesapnuoja, bet vaizdas buvo toks siurrealus, kad kuriam laikui pamiršo net sunkvežimį. Kažkas čia buvo ne taip. Kažko trūko. Arba buvo per daug. Visoj šioj darnioj transporto eisenoj jis staiga pasijuto svetimas. Automobiliai lenkė jį neišleisdami nė garso, ir pirmą kartą tą dieną ši smulkmena pasiekė Maiko smegenis. Visą rytą jis neišgirdo nė vieno signalo. Automobiliai aplink jį plaukė gausdami varikliais, kurių choro nedrumstė tokie įprasti perspėjantys pyptelėjimai ir tūžmingi ilgi signalai, reiškiantys pasipiktinimą kieno nors įžūlumu. Aplink jį vyko preciziškas iki smulkmeniškumo eismo procesas, lyg tą rytą visi būtų supratę kažkokią vairavimo meno kvintesenciją, tik pamiršo pasidalinti savo atradimu su Maiku. Maikas, sunkiai nurijęs seiles įjungė variklį ir visiškai pamiršęs avariją pabandė pajudėti. Nieko iš to neišėjo. Jis tiesiog nepataikė į kitų automobilių judėjimo ritmą ir periodiškai atsitrenkdavo į priekį važiuojančius arba gaudavo smūgį į galą. Tačiau niekas dėl Maikui nesuprantamų priežąsčių į tai nereagavo. Nė mažiausio pyptelėjimo. Praėjus dešimčiai minučių Maikas jau nebuvo tikras, kad nesapnuoja. Tik kai visas išsunktas sėdėjo mašinų stovėjimo aikštelėje ir pradėjo rikiuoti į lentynėles savo įspūdžius suvokė, kas vyko ne taip.

Paprastai kamščiuose iš pradžių pajuda priekiniai automobiliai. Vėliau judėjimo impulsas persiduoda už jų stovintiems. Kai priekiniai sustoja, galiniai vis dar juda. Jei žiūrėtum iš viršaus, galvojo Maikas, įprastinis kamštis atrodytų kaip sliekas ant asfalto – išsitempia ir susitraukia, taip judėdamas į priekį. Šį ryta kamštis judėjo kaip sliekas, kuriam išaugo stuburas ir kojos – visi jo kūno taškai judėjo vienu metu vienodu greičiu. Galinis kamščio automobilis pajudėdavo tą pačią akimirką kaip ir priekinis. O Maikas niekaip neįstengė įsipaišyti į šitą ritmą, nes buvo tarsi nespėjęs persitvarkyti slieko narelis. Jis nuolatos startuodavo per vėlai, sustodavo irgi nelaiku. Bet kodėl niekas į tai nekreipė dėmesio? Galų gale, pasiekęs 11 aveniu ir 39 gatvių sankryžą ir pamatęs, kad neveikia šviesoforai, supanikavo. Ir kitą akimirką įsijungė iki tol kažkur slypėjęs savisaugos mechanizmas. Gali būti, kad giliai pasąmonėje kiekvienas žmogus turi paslėpęs savo antrąjį aš, kuris išlenda į paviršių kai sąmonė praranda sąsajas su aplinka. Kai Maiko protas galutinai atsisakė suvirškinti tai, kas vyksta aplinkui, kairė ranka staiga įmygė į klaksoną, o dešinė koja mešlungiškai nuspaudė akseleratoriaus pedalą. Toyota žviegdama padangomis ir šaižiai klykdama šoko į sankryžą kaip pabaidyta kumelė. Kiti automobiliai akimirksniu sustojo, lyg visi vairuotojai vienu metu būtų gavę nematomo seržanto komandą “Ramiai! ”. Paklaikęs ir nieko nesuvokdamas Maikas įstrižai perskrodė sankryžą ir dusdamas įlėkė į parkavimosi aikštelę.

Kai atitoko tiek, kad pamanė sugebėsiąs eiti, išlipo iš automobilio ir apėjo dar naujutėlaitę Toyotą. Ji atrodė taip pat apgailėtinai, kaip jautėsi Maikas. Priekis buvo sugurintas, žibintai išdužę, variklio kapotas susikūprinęs. Keikdamasis mintyse Maikas apėjo Toyotą, bet į automobilio užpakalį pažvelgti nespėjo. Suskambo mobilus telefonas. Atsirėmęs ranka į bagažinę išsitraukė iš vidinės švarko kišenės savo naująjį komunikatorių. Skambino Alenas, vienas iš dviejų aktyvių partnerių, dešimčia metų vyresnis už Maiką. Džeisonas, šešiasdešimt šešerių “Eternity Venture Capital” įkūrėjas, išėjo į atsargą prieš pusmetį ir šiuo metu kamavosi Floridoje kartu su žmona ir trimis šunimis savo viloje. Maikas buvo antrasis partneris ir prieš pusvalandį kartu su Alenu turėjo stebėti “Trident Communications” akcijų viešojo platinimo eigą. Eiga turėjo būti sklandi, bent jau taip atrodė iki šio ryto sprendžiant pagal pirminio pasirašymo rezultatus ir analitikų vertinimus. Maiko pelno dalis, sprendžiant pagal tikėtiną platinimo kainą, turėjo nesunkiai padengti paskolą, paimtą kotedžo pirkimui. Ir dar liks nepadoriai apvali suma. Maikas atsidusęs spustelėjo atsakymo mygtuką:
- Sveikas Alenai. Atleisk, užstrigau…
- Maikai, ar tau nieko neatsitiko? – kažkokiu keistai dusliu balsu pertraukė Alenas.
- Atsitiko. Padariau avariją. Tiesą sakant, daug avarijų.
- Ačiū Dievui, tu gyvas…Aš maniau, kad tavęs jau nebėra. Nežinau kaip paaiškinti, turėjau kažką panašaus į nuojautą.
- Ne, man viskas gerai, - Maikas nusprendė nepasakoti apie panikos priepuolį, - bet su savo mašina nebegaliu važiuotu. Einu į metro. Būsiu po kokio pusvalandžio. Kaip Trident?
- Klausyk, Maikai, tu geriau neskubėk, - lėtai ištarė Alenas, - ir neik į metro.
- Taksi aš čia nepagausiu. Gatvėse kažkoks beprotnamis. Kai atvažiuosiu papasakosiu. Negaliu patikėti kaip…Jaučiuosi visai nusibaigęs..., - desperatiškai išbėrė Maikas.
- Maikai, neik į metro, - pertraukė Alenas, - dėl Dievo meilės, tik ne į metro.
- Apie ką tu?
- Nežinau kaip tau paaiškinti. Tu…. Klausyk, šiandien ryte…. Ne, kai atvažiuosi mes pasikalbėsim. Velniai žino kas darosi…
- Alenai, tu mane gąsdini. Kas nors su Trident? Rinka atsidarė prieš dešimt minučių, kaip ten reikalai?
- Prie ko čia Trident ir metro, - staiga suirzo Alenas, - pamiršk Trident…Aš tau atsiųsiu taksi. Tik nejudėk iš vietos. Kur esi?
- Trisdešimt devyni vienuolika. Kas, po velniais, vyksta? Šį ryta vos tunelį pervažiavau. Stoviu visas išprakaitavęs, visi važiuoja kaip… Nežinau net kaip tai pavadinti..
- Taip…
- Ką?
-Maikai, tu šiandien ryte… Na, kai pabudai, tau nieko nebuvo? Na, tarkim, pagalvojai apie mane ar kurį nors žmogų kurį pažįsti ar esi matęs ir… Na, kaip čia pasakius..
- Nieko nesuprantu, - prisipažino Maikas, - o kas man turėjo būti? Pagalvojau, kad kartu žiūrėsim kaip kyla Trident kursas ir gersim šampaną. O ką? Turėjau pradėti šokti kankaną?
- Velnias…, - nusikeikė Alenas, - tai tau nieko panašaus nėra.
- O kas man turėtų būti? – pradėdamas pykti šūktelėjo Maikas, - Toks įspūdis, kad šiandien visi išprotėjo. Arba čia aš išprotėjau, tik pats to nesuprantu! Ir tu kalbi kaip suvažinėtas. Kas vyksta, po velniais, gali man paaiškinti neveblendamas?!
- Gali būti, visko gali būti…. - miglotai ištarė Alenas, - tiek to. Tavęs atvažiuos už penkių minučių. Kai įeisi į ofisą… Žinai, visus paleidau namo. Esu tavo kabinete.
- Alenai?
- Ką?
- Ką visa tai reiškia?
- Nežinau. Klausyk, atvažiuok ir apie viską pasišnekėsim. Iki.

Alenas staiga padėjo ragelį. Maikas kelias sekundes stovėjo su telefonu prie ausies. Galvoje buvo tuščia. Lėtai nuleido ranką ir įsistebelijo į tvarkingai judančias mašinas nereguliuojamoj sankryžoj. Užsimanė namo. Į paširdžius pradėjo smelktis toks jausmas, lyg  prieš algebors kontrolinį penktoje klasėje. Tumpai sakant, pradėjo sukti vidurius. Panūdo pasikalbėti su Lina, ir tą pačią akimirką suskambo telefonas. Numeris buvo nepažįstamas, bet daug negalvodamas atsakė:
- Maikas Tomkus.
- Mikai? Mikuti, čia tu? – Ragelyje pasigirdo motinos balsas
- Mama, labas. Kas daugiau jei ne aš? Klausyk, paskambinsiu vėliau, juk sakiau kad per brangu iš Vilniaus tau…

Staiga jį pertraukė motinos rauda. Ji verkė pasikūkčiodama ir nustėręs Maikas kurį laiką nesugebėjo ištarti nė žodžio. Galų gale išspaudė:
- Ma? Kas nutiko?
- Man nieko, - sušniurkštė motina, - o tau ar viskas gerai, sūneli? Visą dieną niekaip negaliu tavęs surasti. Visus suradau, tik tavęs ne. Dieve, kaip išsigandau. Ačiū Dievui, tu gyvas.

Maikas apstulbęs nesugebėjo ištarti nė žodžio. Jo mama ir šiaip nebuvo racionalus žmogus, bet šį kartą jis visiškai nieko nesuprato:
- Palauk, ma, - po geros pauzės pertraukė motinos verksmą, - kur tu manęs ieškojai? Atsakiklyje nieko nebuvo, mobiliam irgi.
- Oi, ne, - nuoširdžiai atsakė motina, - aš telefonu neieškojau. Tiesiog nejaučiau tavęs tai ir išsigandau. Kad tu žinotum, pagalvojau, kad kas negero atsitiko! – su įprastu patosu sušuko mama
- Nejautei manęs?
- Taip, taip. O tu žinai, iš pradžių pamaniau, kad išprotėjau, - nustojo verkusi motina. Jos balse pasigirdo gaidelės, kurių taip nemėgo Maikas, - Atsibundu šįrit ir pagalvoju apie tėvą. Ir staiga…
- Mama, dabar negaliu kalbėtis – pertraukė Maikas, - aš tau vakare paskambinsiu, gerai?
- Gerai, Mikuti, tik būtinai paskambink. Kad tu žinotum, ką tėvas…
- Iki ma, paskambinsiu, - išjungė telefoną Maikas.

Tėvai išsiskyrė prieš jam išvažiuojant. Tėvo jis nekaltino dėl to, kad išėjo pas kitą moterį. Tiesą pasakius, stebėjosi, kad jis taip ilgai sugebėjo išgyventi su motina. Todėl kiekvieną kartą, kai mama imdavo lieti savo nuoskaudas, jis ryžtingai nutraukdavo pokalbį. Nesvarbu, kad su tėvu jo santykiai buvo anaiptol ne patys šilčiausi. Savo tėvų santykių peripetijose jis palaikė tėvo pusę, nors niekam to niekada ir nesakė.

Taksi atvažiavo, kaip ir žadėjo Alenas, po penkių minučių. Taksistas, stambus juočkis, kažkodėl su neslepiamu nepasitikėjimu pažvelgė į Maiką ir suglumęs linktelėjo, kai Maikas pasakė adresą. Jis sudribo į galinę sėdynę ir įsispoksojo į gatvę. Gal vis tik paskambinti Linai? Ai, bala nematė, ji pabus vėliau. Išsiblaškęs žiūrėjo pro langą ir negalėjo patikėti savo akimis. New York’e šį ryta vyko kažkas, kam jis neturėjo paaiškinimo.
2007-09-20 22:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:26
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-26 13:49
Nesikabinekit prie veiksmo vietos, ne tame esme, pats apsakymas labai geras, pasizymi nauju poziuriu i fantastika
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-01 11:49
Flax
Aurimaz, Diana: Susilaikykim nuo generalizacijų ar ką? New York šitame kūrinyje yra būtinas. Deja, bet taip reikia ir tai nėra globalizacijos įvarytų kompleksų pasekmė. Jeigu trūksta kitų geografinių vietų, rekomenduoju "Pranešimą". Bent jau mano sąžinė švari - ten rasite ir Lietuvą, ir Jukataną, ir Uralą, ir Karpatus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-30 20:51
Aurimaz
Man truputį juokinga, kai lietuvių fantastai stengiasi atsiriboti nuo likusio pasaulio, matydami tik Ameriką ir New Yorką. Kuris nors prabilkite apie Škotiją, Katmandu, Kiniją, Azerbaidžaną... ką?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-28 16:14
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
antra pastaba: pirma pastaba buvo parašyta nemaloniai trūktelėjus skrandžiui po pirmojo sakinio: „Maikas įvairavo automobilį į stovėjimo aikštelę prie 39-osios gatvės ir 11 aveniu sankryžos ir mėšlungiškai atsiduso“. skaitant galima daryti prielaidą, kad bent jau šio teksto „importiškumas“ yra kažkiek pagrįstas, tačiau vėlgi, tarkime vilniaus kamščiai yra netinkami dėl savo mažo mąsto, tačiau kodėl neapsvarščiau kaip galimų kandidatų maskvos, pekino ar, galų gale romos? be to net ir tą čia vaizduojamą new-york'ą buvo galima kažkaip mažiau nuvalkiotai pateikti nei per „toyot'as“ ir „cherokee'ius“. apskritai nors tekstui nestinga galios patraukti skaitytoja, karts nuo karto erzina tokie trafaretai, kaip: „Ir dar liks nepadoriai apvali suma“.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-28 15:41
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
pirma pastaba: kaži kodėl daugumos LT fantastikos kūrinių (šio taip pat) veiksmas vyksta ten: LA, NY ar blogiausiu atveju kokiose nors „šveicarijojose“ ir „paryžiuose“? kaip žmogus gyvenąs nuo taip seniai, kad dar prisimenu geležinę uždangą, galiu įtarti, kad tai valstybės-konclagerio reliktas. juk sovietinė tikrovė buvo tokia bukinančiai skurdi, kad jokia fantastika čia tarsi ir negalėjo vykti. taip pat, turbūt, turėtume padėkoti Holivudo kino industrijos ir stipriai anglosaksiškos SF sklaidai. tačiau kiekvieno, kada nors mėginusio rašyti fantastikos žanro tekstus su „importiniais“ veikėjais ir „niujorkietiškomis“ realijomis noriu paklausti ar tikrai pagrįstai siužetas turėjo vykti taip toli nuo namų? ar mums sunku įsivaizduoti, kad kokie nors marsiečiai galėtų išsilaipinti Lietuvoje, Latvijoje, Moldovoje ar Baltarusijoje? tie „importiniai“ scenarijai yra tokie nuobodūs, kad vos perskaičius sakinį „Maikas įvairavo automobilį į stovėjimo aikštelę prie 39-osios gatvės ir 11 aveniu sankryžos ir mėšlungiškai atsiduso“, toliau skaityti nebesinori. nebent tas kvailas užsienietiškumas būtų ironizuojamas kaip ir bet kuri kita klišė. bet šiame tekste mums tai negresia, atrodo, kad linkolno tiltai, toyotos, new-york'ai ir Eternity Venture Capital'ai čia yra organiškai naudojama kuriamos stilistikos dalis. ir tai yra gaidys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-24 18:20
PeakOfInsanity
Pradžia kažkokia... "sprangi", o po to puikiai vyniojasi.
Nors, aišku, kaip geras verslininkas tokioje vietoje nutraukei. Net pikta:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-24 13:25
Plogutits 518
:)Tokius gabalavimus reiktu uždrausti, vat:( jeigut jau dedat - tai visą reiktų ant kartaus, kadi jau perskaitojau ir buvau labai nepatenkinta, kad nutrūka, o daba va žiūrau tęsiniaus tai nėr ir nėr, - uždraust ir vitskas:DDDDDDDDDDDDDDDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-24 10:44
Vilktakis
Pradžia tikrai nebloga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-23 18:10
Fatal Error
o kazkas globalaus. Visai idomu kas cia bus toliau? Pliusas, kad ne toks lengvai nuspejamas ir intriguojantis siuzetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-22 18:40
kondensofkė
ha. tai ką visi telepatai o jis vargšelis ne? nu gal ir nieko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-21 10:50
Left Eye
Ne eilinė fantazija, labai patiko, tikrai lauksiu tęsinio. Šiaip jau netgi dabar pyktis ima, kad tokioj vietoj nutraukei ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-20 23:23
_l_
_l_
dar neaišku ir man:)
pirmos dvi pastraipos kokios tai suš..  ale paskiau įsiskaitė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą