Dvikova

Mano užantyje gyvatės vis garsiau  barškina
Tavo nebylaus atsitraukimo maršą,
Tyko neatidaus nusilenkimo
Skvernais paglostysiančio žemę,
Nuo batų nutrinsiančio prikepusias dulkes.

Mano akių  maitvanagiai
Vis stipriau taikosi neapdairaus
Lūpų  kampučių krustelėjimo,
Nevalingo raumens susitraukimo,
Piktdžiugiškai naršo trūkinėjančias
Tavo rankų linijas,
Raizgo jose tvirtą Gordijaus mazgą.

Atsitraukimo taip ir nesulaukę
Mano minčių botagai godžiai ieško balto
It popieriaus skiautė odos lopinėlio,
Achilo kulną pirštų galai kutena.

Tavo lūpos stipriai suspaustos,
Ramiai slepia kantrybe pridengtus -
Nepadoriai plikus žodžius.
Kaip triuką nušlifuotą akrobatas
Sviedi man aštrų žvilgsnį ir
Stiebies debesies aviai paausį paglostyt,
O ši nusisuka ir atskuba lietumi.

Galiausiai upeliu pabėgi.

Silpnumas mano -
Žvyro trupinių paklode,
Šešėlis vieškeliu nutįsta.