Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







pagalbos prašymas

Kūrį laiką buvo tylu, net girdėjau, kaip gurgia mano pilvo ertmėj tūnantis skrandis, o taip pat dūzgiant apsaugos sistemas. Tada, o siaube, Dūda apsižliumbė, kaip mažas snarglius. „Nieko sau karalius... “ – mintyse pašaipa nebuvo tokia žiauri, tačiau nebenorėjau veltis nei į kumščių, nei į žodžių mūšį, kol netoliese yra meilės dozatorius ir prie kurio bet kada gali prieiti Dūdaitė, tad ir toliau oriai tylėjau. Galiausiai tylą nutraukėDūda:
- Klausyk, Kulamajau, kad ir kaip man sunku tai ištarti, tačiau man velniškai reikia tavo pagalbos. Noriu iš čia ištrūkti, o niekaip nesuprantu kaip galėčiau..
- Na, juk paprasta. – Visiškai suglumęs pradėjau. – Juk tavo specTarnybos komplekte turėtų būti erdvės šaudyklė. Imi pykšteli į save ir viskas.
- Cha, jei viskas taip paprasta būtų... – Dūda šniurkštelėjo nosimi. – Gal tu galėtum viską papasakoti? – Kreipėsi jis į dukrą. Ši padarė dramatišką pauzę, tada giliai atsiduso, net krūtinė subangavo, lyg du taifūnai vienu metu, ir galiausiai atdižiai žiūrėdama į mane ėmė porinti:
- Žodžiu, kai tik tėtis pateko į šį pasaulį čia jau jo laukė. Visur buvo jo portretai, jo statulos ir panaši garbinimo bei baimę sėjanti atributika. Visus šiuos žmones valdė jo atvaizdu prisidengusi grupelė. Tačiau tėtis to nežinojo. Jis manė, kad dabar jis viską valdys ir galės daryti, ką tik užsigeidęs. Mes atsiradom šioje skylėje beveik tuo pat metu. Nežinau, kaip tai nutiko, bet visai nelaiku. – Ties šia pasakojimo vieta ji atsisuko į Dūdą ir pažvelgė tokiu žvilgsniu, jog tas susigūžė labiau, nei mano matyti žmonės. Dūdaidė nusisuko, o Dūda gurgtelėjo iš paslaptingo savo butelio. Man prasidėjo seiliavarvis – buvau nevalgęs ir negėręs, o tokiu įtemtu momentu labiausiai norėjosi išgerti. Tačiau man niekas nieko nesiūlė, o aš neišdrįsau paprašyti. Nes vis dar nieko nesupratau.
- Pala pala. Kažko nesuvedu čia galų aš. – Mano kantrybė seko. – Juk savo akimis mačiau, kaip Dūdą nešiojo ant rankų, kaip jis visą naktį... – šioje Dūda pradėjo įnirtingai purtyti galvą, o tada nykščiu brūkštelėjo sau per kaklą ir mostelėjo į Dūdaitę. – Visą naktį įsakinėjo tarnams ir dėjo savo antspaudą ant slaptų kapsulių. – Kad ir kaip troškau keršto, bet vyriškas solidarumas nugalėjo.
- Taip, jis turi valdžią paprastiems žmonėms, tačiau yra dar kitų. Jų nesimato, bet visi įsakymai ir panašūs dalykai eina iš jų ir per juos. Tėtis, tik simbolis. Tarsi, šventasis ar panašiai.
- Gerai. Bet kaip visa tai galėjo įvykti? Kaip iš vis atsirado šis pasaulis?
- Turim šiokią tokią teoriją. – Pagaliau išgirdau ir Dūdos balsą. Atrodo, jis jau pradėjo atsigaudinėti. – Na, apie žinomus paralelinius ir alternatyvius pasaulius tu ir taip viską žinai. O štai tokie, kaip manasis, yra labai nepatvarūs. Man atrodo, jog jį didžiąją dalimi pats ir sukūriau. Jau pasakojau apie tai, kaip prieš patekdamas čia pasvajojau...
- Juk dabar įklimpom su ta slapta organizacija kaip Saturno kurmiai į skystą mėšlą. – Neiškenčiau. – Kitą kartą kai svajosi – tai susvajok pasaulį be tokių nesąmonių.
- O tu pats pabandyk – juk pasąmonės nekontroliuoji. Tiek kiek atsimenu svajojęs, tiek ir radau. Visa kitą jau ne mano galioje. Be to dar ir laikas nuo mūsų pasaulio skiriasi smarkiai. Tu kada iškeliavai paskui mane?
- Po penkių minučių.
- O, žinai, kiek praėjo čia? Penki metai. Penki, kad tave Plutono skardžiai, biurokratijos metai...
Vėl pakibo tyla. Galvoje buvo tuščia, kaip galaktikos pakraštyje. Papurčiau galvą su viltimi, kad išpurtysiu kokią idėją. Veltui, tik pilvas pikčiau suurzgė. Aš pasidaviau – kol negausiu maisto ir rimto gėrimo, tol iš manę snaudos, kaip iš išsihermetizavusio apsauginio kostiumo.
Staiga atsidarė durys ir patalpon žengė liokajus, o gal tarnas, nesusigaudau aš tose dvaro įmantrybėse, ir paskelbė, kad pusryčiai paruošti. Dūda įsakė atnešti dar vieną komplektą įrankių, o tada mes patraukėm prie stalo.

planas

Per pusryčius tylėjom vis trys. Rijau lyg Kentauro planetos trikupris. Dūda nieko nelietė išskyrus gėrimus. Dūdaitė valgė labai saikingai. Nekreipiau į juos jokio dėmesio – nemano bėdos, jei kas norsneturi apetito.
Po pusryčių mes vėl susirinkom į pasitarimų kambarį. Dūda įsakė jam netrugdyti. Sėsėjom patogiuose antigravitaciniuose krėsluose. Aš prie viso to dar buvau nustatęs savajį lengvam masažui. Rankoje laikiau taurę, kurioje teliuskavo senas geras viskis. Štai dabar, po velnių, galiu pamąstyti ir apie planą, kaip iš čia ištrūkti.
- O ar matėte kada tuos, kurie viską valdo? – Gurkšnis po gurkšnio taurė tuštėjo, o galvoje šviesėjo. Įstengiau net šypsotis.
- Taip. Bent jau keletą jų. Tiksliau tris. Jie prisistatė pačiąpirmą dieną, kai tik čia patekom. Paaiškino visą padėtį. Ir pateikė įrodymus, savo žodžiams patvirtinti – visa apsauga – tiek gyvoji, tiek androidai, tiek robotai klauso jų įsakymų, net jei jie būna priešingi maniesiems.
- Aaaaa, tada ne kas. – Šiek tiek nuotaika pagedo. – Tai gal jie ir dabar mus stebi?
- Nemanau. Čia nėra akių. Tikrinau ne kartą. Blakių taip pat. Jiems aš nesu priešas, o tik žaisliukas. Na, geriausiu atveju priedanga.
- Prietranka, tu Dūda. Štai kas tu.
- Paprašyčiau...
- Gerai gerai. Tyliu. Pasakyk man štai ką: kur tavo specTarnybos visa ekipiruotė?
- Viską išmetė į utilizatorių.
- Dievaži, ne kas tada. – Ir staiga į mano galvą atėjo išganinga mintis – juk aš pats esu technikas, negi negaliu surinkti iš dalių paprastutės erdvės šaudyklės? – Kad tu nykštuku pavirstum, Dūda, ar šiame pasaulyje yra atsarginių dalių?
- Na, ir klausimai pas tave, Kulamajau... – prunkštelėjo, o tada matyt pagavo mano mintį. – Manai, pavyks?
- Kas? – Neramiai subruzdo Dūdaitė. – Nelabai tikisi, kad radot išeitį.
- Įpilk dar. – Atkišau jai taurę. Jos žandai išsipūtė, tapo raudoni ir jau maniau, kad tuoj gausiu marmūzėn, tačiau ji tik patraukė pečiais, paėmė mano taurę ir po kurio laiko padavė ją pilną.
- Jūs abu vienodi. – Paniekinamai ištarė ji.
- Gali padaryti sąrašą, ko tau reikės? – Dūda atsigavo visiškai, kaip ir aš jis gurkšnojo viskį, tik ne antrą ir ne trečią taurę. Aš paėmiau elektroninę užrašų knygutę ir suvedžiau reikiamą detalių sąrašą, tada padaviau Dūdai. Jis permetė akimis jį. – Manau turėtų pavykti. – Tai pasakęs jis iškūrė pro duris ir aš išgirdau, kaip jis šūkčioja tarnams. Likom su Dūdaite, kaip sakant, akis į akį.
2007-09-17 19:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-08 00:02
Valdovė
man labai patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-27 16:31
Weird Star
Iki tikro humoro, ironijos ir fantastikos viename dar toloka. Ir aiškumo trūksta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-18 21:39
Dvasių Vedlė
Na, galiu pasakyti, kad geriau nei pirmoji dalis, bet vistiek per stambiai viskas aprašyta. Nieks neaišku. Ir kodėl toks pavadinimas? :) Na, man jie tikrai kiek neša į netikėlius.. :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą