apie nieką

Rudimentinis vakaras tįsta po langu-
Šitos gatvės išblukę,  šešėliai  sulysę,
Kai margesnio rudens nerandi, kai vėluoji
Vėjas gena  vienatvę jai  plaukus sutaršo.

Tai tuomet išeini ir sekundėmis dulkės
Tik nusėda į delnus sustirusių medžių-
Atsigręštum, skubėdamas  skverną primynei,
Mintys trupmenom virtę - tu niekas, tu niekas,

Nes ruduo į tave įsitaisė užklydęs
Ir jautiesi toks nuogas, kad norisi šaukti-
Smunka  alkanos pelės iš vientiso lauko
Miesto gatvėmis bėgdamos blaškosi  naktį.

Ir užverčiau duris aš į savo lūšnelę,
Bet krebždenas  veliuokai  nenoriu varyti,
Juk  galėčiau išskleisti save, mano medžiai
Nestovėtų  nuogybėje  rudenį  klaidų.