Senamiesčiui

traukinio gaudesį
atneša nuneša
upės vaga
žviegia motorai
iš aikštės į aikštę
į nežinią išteškia
prakaitą pinigus
odą metalo sagas
stiklo paketą
ketvirtą per naktį
išdaužo pabėga
keikiasi žvengia
ant grindinio
dėmę šlapimo
palieka kažkas
smegenis skelia
šluota prieš aušrą
valytojai na ir kas
kulniukų kaukšėjimą
atmuša byrančio
pastato už milijoną
barokinė niša

senamiesti
mano nemano
jau pavargau išeinu
pabūsiu
        pabusiu –
                ir... grįšiu