Jaunėlis broliukas - kvailiukas (rašo)

Jau dvi minutės po vidurnakčio, o tokia klaiki nemiga kankina, net baisu. Įsijungiau šviestuvą stovinti ant naktinio stalelio, kojas iškišau, nuleidau nuo lovos krašto, bet grindų nesiekiau, bijojau ant parketo tvyrančio šalčio. Užsimoviau kojines ir tada leidau pėdom susipažinti su žemės šalčiu. Kiek pėdu paviršius lietė grindis, tiek jas gėle šaltis. Negaliu naktimis miegoti, kai šąla kojos. Šąla kojos taip, kad net skauda, o kai skauda negaliu miegoti.
Einu į tualetą, prisileidžiu kriauklę karšto vandens, pasilipu ant laiptų, vedančiu į pastogę. Sumerkiu kojas į garuojanti rusvą vandenį. Vanduo per karštas, laiptai per status, nepatogu sėdėti. Vos pėdu paviršiumi liečiu karštą vandenį. Atrodo, kad dega oda, kaip karšta, vėl skauda. Pripratinu kojas prie karščio ir netrukus pajuntu, kad vanduo jau per šaltas. Reiškęs kojos jau sušilo. Greit nusišluostau jas frotiniu rankšluosčiu, kol nespėjo vėl ataušti, apsimaunu kojines. 
Tada einu į virtuvę, miegai išsilakstė, širdis daužosi. Kad ir suprantu, jog tai reiškia, kad aš gyvas, bet šis jausmas ne toks jau ir malonus. Kažkokio kvapnaus, karšto gėrimo užsinoriu. Kol vanduo dar neužvirė, remontuoju savo pačiūžas. Stipriai nykščiu prispaudžiu atsilenkusius kabliukus, patikrinu ar dar nelaikąs gelbsti peilių, bet dar jaučiasi griovelis reiškias dar ne. Paglostau juodą jų odą ir nusiraminu. Jau pirma nakties, o miego nesinori. Pagalvoju, kad vėl miegosiu iki pusiaudienio, kažką ryškaus sapnuosiu, gal net per miegus juoksiuos, tik niekas negirdės. Padedu pačiūžas, užsiplikau kvapnias žoles ir laukiu. Medaus stiklainį pasiėmiau nuo lentynos ir laižau pakabines maža gumulėlį saldimo ant šaukštelio galo. Taip suprantu savo miega ir ramybe, visiškas komfortas. Virtuvėje kabo modernus šviestuvas, kurio dizaino idėja buvo mano. Aplink lemputę ant įvairiom formom ir kryptim išlankstytų vielų sukabinta dešimt kompaktinių diskų. Virtuvė pilna vaivorykštinėm spalvom šviečiančių šviesos atšvaitų. Be to judant jie lengvai siūbuoja ir sienomis pradeda lakstyti margaspalviai zuikiai.
Jaučiausi truputi apsėstas, nes pastaruoju metu karštligiškai ilgėjausi nepažystamos moters. Kas diena vaikščiojau į ledo areną, vis tikėdamasis dar karteli ją pamatyti. Jau pora savaičių ji nesirodė. Man buvo neramu, nes tiksliai žinojau jos grafiką. Ateidavo visai viena ir treniruodavosi. Tyli, rami, išdidi. Galėjau tik įsivaizduoti, kokia ji iš tikro. Čiuoždama per masinius seansus nesidairo į pro šalį čiuožiančius vaikinus. Labai susikaupus ir atsargi, niekada nieko dar bebuvo užkliudžiusi ar parbloškusi, niekas ir jos neužkabina. Man patinka, kad ji tokia išdidi, todėl dar labiau pradėjau apie ją svaigti. Tarsi koks paauglys pamatęs ją susijaudindavau ir pasidarydavau siaubingai nerangus. Vis trūko drąsos privažiuoti prie jos ir užkalbinti, pasakyti, kad ji labai gražiai čiuožia, na ir pati yra labai graži. O geriau pagalvojus aš nelabai drįsau ir įsižiūrėti į jos veidą, tik vogčiom į ją pažvelgdavau iš toli. Bet kai prasilenkdavom... O gal ir buvo keli kartai, kai mes susižvalgėm, tada kai buvom per arti vienas kito ir vos išvengėm susidūrimo. Kartais man atrodo, kad ir ji mane stebi, stebi kaip čiuožiu. Ji mokosi, stebi visus gerai mokančius čiuožti ir bando atkartoti, tai kas jai patiko. Jos žvilgsnis ramus ir geras. Dabar pradėjau bijoti, o jei tokios progos, ją užkalbinti daugiau ir nebebus.
Mano laimė, kaip ledo gabalas, jei neištirpsta rankose, tai išslysta. Bet kodėl ta laime degina savo šalčiu, kodėl skriaudžia. O meile, tai mitas, vis ne man, vis laukt ir laukt. Niekas nesistebi, kad aš toks, tokių kaip aš daug.

<<Senovės žmonėms meilė - medaus ir nuodu mišinys buvo>>