Kam rašyt talentingai, kai galima rašyt skaitomai?

Kokia tauta, tokia valdžia.
Koks skaitytojas, tokia knyga.
Matai tai, kas tavo mintyse.

Nekenčiu skaitymo, nes tai man tikra kančia, bet atsitiko taip, kad privertė. Ir perskaityt ne bet ką, o vieną garsią, plačiai išliaupsintą Lietuvos rašytoją. Ir sakė man visi, kad talentu aptekus ji ryškiu. Skaičiau. Ir nieko nesupratau. Marazmai visiški. Absurdas. Ir ką čia įdomaus kiekvienas nuo penkiolikmečio iki penkiasdešimto rudenėlio sulaukusio mato? Tarp kurių eilučių tas talentas pasislėpė? Mąsčiau, galvojau, kol netikėtai atradau – juk ši knyga ne tik apsipūtusio šizofreniko kliedesių prikimšta, bet dar ir nešvankybių kupina!

Ilgai tuščiažodžiaut aš nenusiteikęs, bet pabaigai probleminį klausimą pateiksiu. Manau, jog abejonių nekelia tai, kad geros knygos tai menai. O menas bus ne kas kita kaip tik sielos penas. Tai atsakykit man prašau, kaip gali būti tai, kas susiję su gyvuliškai kūniškais instinktų tenkinimais (kad ir skaitant/rašant) pavadinta talentinga kūryba?