Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rugpjūčio 14 d.

Velniškai skauda pėdas. Aišku, nepalyginsi su tuo, kaip jaučiausi prieš keletą dienų. Tarkim, dešimtbalėje sistemoje dabar jaučiuosi kokiems septyniems balams. Dar prieš tris dienas buvo minus šimtas, ne mažiau. Sakytum, jau nulio pakaktų, kad būtum lavonas. Sutinku, kad minus šimtas yra vaizdingas nukrypimas, bet jau geriau būti lavonu nei dar kartą išeiti iš Agraal transo. Vienu žodžiu to įspūdžio neapsakysi. Lygiai kaip Japonai turi begalę neverčiamų žodžių, taip ir nykštukai gali į vieną dviskiemenį žodį sutalpinti daugiasluoksnes reikšmes. Agraal pažodžiui reiškia “Nenuovargis”.

Lyg ir smagu, bet tik iš pradžių. Ritualas trunka kokias dvi paras, jo pabaigoje kažkas nutinka su realybės suvokimu. Galėjau save matyti iš šono, o fiziniai pojūčiai nuslopo iki absurdo. Tokioj būsenoj nykštukai gali be poilsio ir maisto “vesti” savo kūną kaip kompiuteriniame žaidime dienų dienas. Be abejo, aktyvioji sąmonės pusė turi rūpintis, kad kas trečią dieną kūnas gautų pavalgyti ir atsigerti. Antraip laukia beskausmė mirtis nuo išsekimo, kurio nejauti. Tačiau kai išeinama iš Agraal ir grįžta visi pojūčiai, štai tada ir ištinka fiziologinis kolapsas. Visas skausmas, nuovargis ir nepritekliai, kurių sąmonės suskaidymas neleido pajusti, smogia visa jėga.

Po pusantro mėnesio tokio maršo visa mano barzdota armija savaitę geivalėjosi. Juos buvo galima išskersti kaip avių bandą. Lenmanų kavalerija, vadovaujama Sergejaus, saugojo savo pikčiausius priešus kaip kūdikius per pokaičio miegą. Tiesa, niekas mūsų ir nepuolė. Sustojome per gerą šimtą mylių nuo pirmųjų pietinio Uralo prieškalnių. Suskaičiavome nuostolius. Jie buvo nedideli – daugiausiai nelaimingi atsitikimai. Maisto, Agraal dėka, liko pakankamai tam, kad kokius du mėnesius tęsti šią bravadą.

Pagal iš anksto sutartą planą, palikę moteris, vaikus ir senius, keturi šimtai tūkstančių nykštukų užsimes skydus ant nugarų, užsikiš kirvius už diržų ir įprastiniu maršo žingsniu leisis į pietryčius. Pasak Krajadų, ten silpniausia Degarų vieta. Ir man belieka jais tikėti. Į žvalgybą savo galvažudžių pasiųsti negaliu – kokie iš jų žvalgybininkai…

Rugpjūčio 20 d.

- Gladinai, kodėl trečioji armija neužėmė šios aukštumos? Po velniais, jie turi pridengti dešinį sparną, o ne vilktis paskui antrąją armiją!
- Dešniąjame sparne Krajadų kavalerija, viešpatie, turėtų užim…
- Užsičiaupk! Įsakiau užimti aukštumą. Tu ką, pasitiki Krajadais, Gladinai?
Gladinas išsprogino į mane savo rudas kaip kankorėžiai akis ir išpūtė šnerves.
- Tai vykdyk įsakymą, po galais. Jeigu per pusvalandį aukštuma bus neužimta, asmeniškai nuplaksiu tave ir tavo giminę!

Situacija pasibjaurėtina. Ilgame slėnyje, uždarame iš trijų pusių, nykštukai sulindo kaip į maišą. Nors Krajadai dievagojosi, kad Degarų nematyti nei girdėti, šiandien ryte ant dviejų kūgiškų kalnų šlaitų iš kairės ir dešinės išsirikiavo keli debesys juodai apsišarvavusių neūžaugų. Bet jie ne mano. Mano barzdyloms akys pasruvo krauju, kai juos pamatė. Gal čia kokia nors sunkiai pastebima genetinė yda, bet iš tolo jie atrodo visai panašūs į nykštukus. Tačiau pasišlykštėjimas ir nartus įtūžis mano armijos snukiuose anaiptol nėra apsimestinis.

Įsakiau išsirikiuoti puslankiu, palikdamas užnugaryje perėją, kurią saugojo Krajadų ir Lenmanų kavalerija. Pirma ir antra armijos ariegarde, trečia ir ketvirta flanguose ant nedidelių aukštumų, penktoji rezerve. Taip pat tuo atveju, jeigu Lenmanai su Krajadais supasuos, penktoji turėtų užkišti skylę užnugaryje. Priekyje, maždaug už mylios, perėja. Už perėjos, pasak Kaseno, maždaug pusiaukelėje iki viršūnės, ola, į kurią įėjo Juan Či. Kalas su Taja patvirtino, kad bent jau apytiksliai teleportacijos zona ten.

Rugpjūčio 21 d.

Kas sakė, kad Degarų čia nedaug? Paklius man Kasenas, išrausiu liežuvį, dievaži. Puslankiu, kiek sugebu aprėpti žvilgsniu, išsirikiavo bemaž tiek pat Degarų, kiek aš turiu pajėgų. Beje, tie šunsnukiai turi katapultas ir niekur neskubėdami pliekia į mano flangus uolų gabalais. Trečioji ir ketvirtoji armijos nuo tokio bombardavimo siunta, turėjau asmeniškai įvesti drausmę, kad nepultų Degarų. Jeigu Degarai nepuls patys, mums bus riesta. Pasiunčiau žinią Krajadams ir Lenmanams, tačiau iki šiol jokio atsakymo. Kas vyksta, po galais?

Rugpjūčio 22 d.

Iš Krajadų ir Lenmanų nieko negirdėti. Mes ką, spąstuose? Kai pamačiau, kad Degarų būriai pamažu kalnų šlaitais slenka į pietus, įsakiau penktąjai armijai užimti pozicijas užnugaryje, kasti griovius ir statyti užtvaras. Taip užsklendžiau gynybinį žiedą.

Taja su Kalu sėdi mano palapinėje ultramelancholiškos nuotaikos. Per pietus Kalas valgė nedaug, o kai baigėm paklausė:
- Džeimsai, ką darysi?
- Patikslink klausimą.
- Mus apsupo.
- Pats matau.
Kalas užsičiaupė. Taja sausai padėkojo už pietus ir apsisukusi išėjo lauk. Kalas palydėjo ją akimis ir atsisukęs į mane pusbalsiu išbėrė:
- Mes manom, kad nykštukams galas. Krajadų ir Lenmanų nematyti. Planuojam su Taja, kol dar neprasidėjo mūšis, naktį prasmukti į perėją. Eime kartu.
Prunkštelėjau:
- Jūs su Taja planuojat prasmukti? Labai įdomu.
- Nejuokinga. Kai čia prasidės skerdynės, bus per vėlu. Degarai nežiūrės kam kerta galvas. – subambėjo Kalas.
- Tiesa, - sutikau, - nykštukai irgi. Aš juos galėsiu kotroliuoti iki prasidės mūšis. Po to bus didelis chaosas. Galiu atsakyti tik už savo gvardiją. Planas toks, Kalai, ir gali perduoti jį Tajai, nes su manim ji nesišneka. Kai prasidės mūšis mano asmeninė tūkstantinė brausis į šiaurę. Už ją galiu garantuoti. Laikykitės manęs, antraip prarasit galvas. Galit išmesti iš gavlos bandymus prasmukti naktį.
Kalas pasikąsė pagurklį:
- Tai vis tik paliksi savo armiją?
- Aš tau jau sakiau – kai prasidės mūšis, jos niekas nesugebės suvaldyti. Turiu keletą šiek tiek mąstančių, bet jų per mažai, kad palaikyti prūsiškos kariuomenės drausmę. Visi kausis kaip barbarų banda.
- Kokią drausmę ir kieno banda?
- Pamiršk…- numojau ranka
Kalas atsistojo:
- Gerai Džeimsai, mes bandysim nepamesti tavęs iš akių kai prasidės velniava. Tik stebiuosi, jeigu taip nepasitiki savo armija, kodėl įsivėlei į karą? …
- Tam, kad ištesėčiau jums duotą pažadą, avigalvi tu, - išsišiepiau, - O jei rimtai, nykštukai nemoka gintis. Tikėjausi, kad pulsim.
Kalas papurtė galvą ir išslinko lauk.

Rugpjūčio 23 d.

Mūšis prasidėjo paryčiais. Degarai pajudėjo tyliai ir greitai. Likus keliasdešimčiai metrų sukriokė savo karo šūksnį, į kurį nykštukai atsakė ne ką mažiau aršiai. Metalo trenksmas, žvėriškas staugimas, priešmirtinio kriokimo ir dulkių mišinys. Rėkiau įsakymus taip, kad jaučiau, kaip ant kaklo iššoko gyslos. Tursenau savo gvardijos priešakyje ir svaidžiausi keiksmais it paklaikęs. Vienas nykštukas, įaudrintas mūšio garsų šoko iš rikiuotės ir jį tą pačią akimirką pakirto iš Gladino arbaleto paleista strėlė. To užteko, kad kiti susitvardytų ir neardytų rikiuotės. Įsakiau savo gvardijai išsirikiuoti keturkampiu, į kurio vidurį atsistojau pats su Kalu ir Taja. Vadovaujama Gladino gvardija pradėjo stumtis į priešakines pozicijas.

Ten dėjosi velniai žino kas. Kaip ir reikėjo tikėtis, nuo kovos įkarščio praradę bet kokį suvokimą apie rikiuotę nykštukai niovyjosi su didvyrišku idiotizmu. Degarai, ginkluoti kažkuo panašiu į nedideles alebardas, išlaikė rikiuotę ir pamažu spaudė priešakines nykštukų eiles atgal. Liepiau dviems barzdyloms prieiti prie manęs ir užsirioglinau jiems ant pečių. Gerokai rizikavau, kad gausiu strėlę į kaktą, bet spėjau apžvelgti, kas vyksta flanguose. Ten nykštukai buvo išsidėstę ant kalvų, ir turėdami aukščio pranašumą sugebėjo išlaikyti rikiuotę, todėl Degarų ataka užstrigo. Užnugaryje penktoji armija sėkmingai atsimušinėjo už griovių ir užtvarų. Pasigailėjau, kad neliepiau to paties padaryti pirmąjai ir antrąjai armijoms. Sumautas iš manęs strategas. Dabar gi jau vėlu. Įsakiau Gladinui, kad šis sustotų. Spaudžiama pirmoji armija žingsnis po žingsnio traukėsi į centrą, ir mano tūkstantinė pamažu atsidūrė Degarų apsuptyje. Dabar galėjau iš arčiau juos apžiūrėti. Kiek aukštesni už nykštukus, plaukai šviesūs, akys melsvos, veidai be barzdų. Taigi, to pakanka, kad keltų pasišlykštėjimą vieni kitiems?

Degarai puolė su klaikiu įkarščiu, bet Gladinas, sugebėdamas palaikyti geležinę drausmę, nepatyrė didelių nuostolių ir po kelių valndų aplink mano gvardijos keturkampį išaugo nedidelis pylimas iš Degarų kūnų.
- Gladinai, įsakyk žygiuoti pirmyn! – sukriokiau iš visų jėgų pastebėjęs, kad degarų įkrštis slopsta.

Gladinas pakartojo mano įsakymą, ir keturkampis vėl pamažu darniai pajudėjo į priekį. Ritmingai darbuodamiesi kirviais nykštukai skynėsi kelią pirmyn ir po geros valandos mūsų jau gerokai praretėjusi tūkstantinė išsiveržė į galutines Degarų gretas.
- Džeimsai, po galais, tu genijus! – suklykė Kalas. Taja, kietai sučiauptomis lūpomis, akmeniniu veidu ėjo šalia.
- Užsičiaupk, anksti džiaugtis, - suurzgiau ant Kalo.

Degarai taip pat pastebėjo mūsų sėkmingą manevrą ir iš kairės pamačiau atžygiuojant keletą alebardomis pasišiaušusių būrių.
- Gladinai, rikiuok falangą! – riktelėjau žiūrėdamas atgal, kur nyktštukų centrą nenumaldomai spaudė Degarų kariuomenės priešakiniai būriai.

Mūsų padėtis vis dar buvo pavojinga. Jeigu centras neatlaikys, Degarai neabejotinai atsuks dalį pajėgų atgal. Reikėjo kuo greičiau triuškinti į mus žygiuonantį rezervą ir trauktis į perėją. Nykštukai išsirikiavo į penkias eiles, užsikišo kirvius ir atstatė trumpas ietis. Gladinas sukriokė ir kolonos ristele pajudėjo prieš Degarus. Tie, pamatę greitai artėjantį itimis pasišiaušusį nykštukų monolitą trumpai sudvejojo, eilės susimaišė.  Nedidelės sumaišties pakako, kad priešakinė nykštukų kolona visu svoriu įsirėžtų į nedarnią Degarų masę ir po keliolikos minučių įnirtingo darbo ietimis ir kirviais Degarų būrio likučiai netvarkingai pabėgo atgal. Mūsų pajėgos po šio išpuolio sumažėjo perpus ir nelaukdamas, kol Degarai pasiųs papildomus rezervus, įsakiau greitu žingsniu trauktis į perėją šiaurėje. Tarp mūsų ir perėjos galų gale atsivėrė atvira erdvė, reikėjo skubiai pasinaudoti proga.

Nykštukai ristele, išlaikydami rikiuotę pasileido šlaitų į viršų. Bėgdamas su Taja ir Kalu rikiuotės viduryje nuolat žvalgiausi per petį. Kylant į viršų, slėnyje verdanti kova atsivėrė kaip ant delno. Kaip ir reikėjo tikėtis, nykštukų centras neatlaikė ir Degarai prispaudė pirmąją ir antrąja armijas prie penktosios, kuri  gynėsi už griovių ir užtvarų. Buvo aišku, kad jeigu per artimiausią pusvalandį pirmoji ir antroji armijos galutinai pakriks, prasidės skerdynės. Tuo tarpu flanguose, ant aukštumų įsitvirtinusi trečioji ir ketvirtoji armijos sėkmingai atlaikė degarų spaudimą ir, išsirikiavuisos divem žiedais, laikėsi kalvų šlaituose. Degarai, panašu, patyrė ne ką mažiau nuostolių. Galbūt netgi daugiau. Kopdami į viršų matėm, kaip iš vakarų, beslieidžiančios saulės šešėlyje, link trečiosios armijos ginamos aukštumos metėsi paskutiniai Degarų rezervai. Mūsų niekas nebepersekiojo, sulėtinom žingsnį ir pamažu artėjom link perėjos.

Ir tuomet, kai liko keli šimtai metrų, pietuose pamažu stiprėdamas pasigirdo daugiatūkstantinis lalesys. Sustojom ir pažvelgėm atgal. Krajadai su Lenmanais, darnia rikiuote šuoliais artėjo prie Degarų, besikaunančių su penktąja armija. Pamatę naują priešą Degarai susimėtė, pabandė perrikiuoti gretas, bet nespėjo. Krajadų kavalerija ant žemų apžėlusių arkliukų juos sumalė. Kai kurie nelaimėliai likę sveiki puolė į griovius, kur juos ietimis subadė nykštukai. Tuo tarpų Lenmanai ant savo aukštų, sunkių, šarvuotų žirgų pradėjo supti Degarus iš flangų. Mano gvardija pritariamai sumurmėjo. Kai kurie nykštukai džiugiai riktelėjo ir buvo impulso pagauti bebėgą žemyn, bet Gladino riksmas gražino tvarką rikiuotėje. Tačiau netrukus pritarimo murmesys nutilo, dar po akimirkos pasigirdo nuostabos, o vėliau ir įtūžio riksmai. Gladino riaumojimas nebegelbėjo, teko gerklę paleisti man. Perkreiptais iš įtūžio ir baimės snukiais nykštukai pakluso ir iš padilbų žiūrėjo apačion, kur vakaro prietemoj Krajadai su Lenmanais skerdė ir nykštukus, ir Degarus.  Sergejau, Juan… jeigu galėčiau jus nudobti, taip ir padaryčiau… Apmovėt mane kaip kūdikį… Prie manęs prisiartino Gladinas ir sušvokštė vartydamas raudonas nuo tekančio per veidą kraujo akis. Jam buvo prakirsta kaktos oda, nieko rimto, tik smarkiai kraujavo.
- Viešpatie…ką mums dabar daryti?

Atsisukau į nykštukus. Keli šimtai iš pusės milijono. Galima buvo tikėtis, kad po Krajadų ir Lenmanų išdavystės tik tiek jų ir liks po šio nelemto mūšio. Moterys ir vaikai stepėje taps lengvu grobiu ir Krajadams, ir Lenmanams. Jeigu dar netapo. Viskas. Štai ir pabaiga. Pajutau gailestį ir įtūžį vienu metu. Nebuvau aš nykštukas, nors užkask. Tačiau jų bukuose, niūriuose žvilgsniuose mačiau kažką panašaus į desperatišką skausmą. Štai jums ir nykštukiško velčmerso apraiškos…

Pajutau, kad kažkas trūkčioja už rankovės. Atsisukau, ir pamačiau Tają. Ji man nebuvo ištarusi vos kelis žodžius per paksutinius tris mėnesius, o dabar pasakė net sakinį:
- Apgailestauju, Džeimsai. Man tikrai labai gaila. Bet…

Ji nespėjo pabaigti. Išgąstingai rikelėjo Kalas. Jį nutvėrė du barzdylos, parklupdė ant kelių ir užvertė galvą. trečias iškėlė kirvį. Mečiausi į priekį ir griūdamas spėjau nukreipti kirvį į šoną. Ko norėti. Nykštukai nusprendė, kad Kalas, turėdamas Lenmano išvaizdą, bus puikus keršto, kad ir koks jis kvailas būtų, priemonė. Kirvis dunkstelėjo ant žemės nekliudęs Kalo. Pašokau ant kojų. Nykštukai neramiai suošė, bet kai perbėgau žvilgsniu per jų gretas neatsirado nė vieno, išdrįsusio atlaikyti mano žvilgsnį. Šitų vilkų rujoj aš vis dar vyriausias. Vis dar. Už nugaros tris kartus švilptelėjo kirvis. Nė neatsigręždamas žinojau, kad Gladinas nukirto visiems trims galvas.
- Tabu, - reiktelėjau vartydamas akis, - kas palies šitą lenmaną, mirs nuo mano rankos ir protėvių karalystėje miegos su šunimis, o jo kaulus grauš vilkai!
Gūdi tyla.
- Viešpatie….
- Esate laisvi, Gladinai. Eikite pas moteris ir vaikus, jeigu spėsite. Tada bėkite į šiaurę. Aš lieku čia ir jus pridengsiu.

Gladinas iš nuostabos išprogino akis. Teks iki galo suvaidinti komediją. Išsitraukiau iš striukės užančio Desert Eagle ir iššoviau į viršų. Trenksmas nuaidėjo per kalnus, buvo iš tiesų efektinga. Nykštukai paklaikę krito ant žemės, o aš netekau dar vieno šovinio. Liko dvylika.
- Eikite! Džeimso dangaus giaustinis nutrenks Krajadus ir Lenmanus, kurie jus vysis. Negaiškite laiko. Jeigu aš jūsų nepasivysiu, keliaukite šitais kalnais į šiaurę.
- Bet Degarai…- sušnabždėjo Gladinas
- Degarų nebėra, Gladinai, - karčiai nusišypsojau, - Krajadai su Lenmanais apgavo visus. Jeigu surasit jų moteris ir vaikus – susivienykit. Toks mano įsakymas. Susivienykit ir priešinkitės, tarpusavyje nekariaukit.

Gladinas daugiau nieko neklausė. Nusilenkęs man dusliai riktelėjo komandą, ir sparčia ristele nykštukai išnyko perėjoje. Gal spės. O gal ir ne. Bet kokiu atveju, net jeigu išsigelbėtų kelios dešimtys, kol jų padaugės, Krajadai su Lenmanais aptiks ir sunaikins. Atsidusau ir atsisėdau ant akmens. Pats metas surūkyti pypkę. Prislinko Taja su Kalu. Mostelėjau ranka, kad netrukdytų. Noriu truputį pabūti vienas.
Rūkiau pypkę ir žiūrėjau, kaip Lenmanai su Krajadais baigia doroti nykštukus ir Degarus. Po kurio laiko atsiskyrė būrelis raitelių ir pasuko į mūsų pusę. Išpurčiau pypkę ir paklausiau Tajos su Kalu:
- Ar toli teleportacijos zona?
- Už poros kilometrų, apytiksliai, - tyliai atsakė Taja
- Tuomet paskubėkim. Noriu, kad būtūmėm ten anksčiau, nei atkeliaus Sergejus su Juan Či.
Kalas sustingo:
- Juan Či?
- Žinoma. – mostelėjau ranka į slėnyje šuoliuojančius raitelius, - galiu kirsti lažybų, kad Juan Či su Sergejum yra štai ten.

Leidomės į kelią. Sparčiu žingsniu kilom į šlaitą, vingiuodami tarp krūmokšnių ir didelių akmenų. Visas apsipyliau prakaitu ir vos gaudžiau kvapą, kai pasiekėm aikštelę priešais nedidelę olą. Kalas, sunkiai alsuodamas parodė pirštu į olą ir sudribo ant žemės. Taja, vienintelė, rodos, nepavargo ir lėtai prisiartino prie įėjimo.
- Palauk…, - gaudydamas kvapą paprašė Kalas, - tegul Džeimsas eina pirmas. Bet Taja tik gūžtelėjo pečiais ir nesustodama priėjo prie olos. Paskutinę akimirką atsisuko ir žvilgtelėjo į mane:
- Ačiū, Džeimsai, - paprasčiausiai padėkojo ir nusisukusi žengė žingsnį. Plykstelėjo žydra pašvaistė.

Kalas papurtė galvą:
- Nedėkinga kalė…Jis visada taip, žiūrėdavo tik savęs…
- Mes visi tokie patys, - atsakiau
- Aš ne toks, - paprieštaravo Kalas, - eik pirmas. Jeigu tau nepavyks, tuomet ką nors sugalvosim. Galų gale, Tajai labiau reikėjo šito teleportacijos kanalo negu man.
- Tai ko visą kelią vilkaisi paskui ją?
- Et, ilga istorija, - nenoriai atsakė Kalas. – Tai kaip, eini ar ne?
- Ne.
Kalas liūdnai pažiūrėjo į mane:
- Kam tau visa tai, Džeimsai? Nori suvesti sąskaitas? Koks dabar skirtumas?
- Man skirtumas yra. Tau neaiškinsiu.
- Juk, šiaip ar taip, jie mums irgi padėjo čia atkeliauti. Ir tave išvadavo iš prievolės valdyti nykštukus.
- Iš kur žinai, Kalai? O jeigu aš ir čia negaliu persikelti? Kur man dingti turint tokį kūną? Kam aš turėsiu dėkoti? Juan su Sergejum sprendė savo problemas mano sąskaita.
- Ne tavo sąskaita, o nykštukų.
- Jie ir mano apgavo. Ir manimi pasinaudojo, - iškošiau per dantis.
- Jeigu blogai tau, vadinasi, turi būti blogai ir kitiems? Tu, Džeimsai, gyvas prieštaravimas. Pats manipuliuoji kitais, o kai tave…

Nieko neatsakiau. Kalas pakilo nuo žemės ir sunkiai prisiartino. Ištiesė ranką. Paspaudžiau. Kalas dar žiojosi kažką sakyti, bet apsisuko ir nesustodamas įėjo į olą. Plykstelėjo pašvaistė.

Apsižvalgiau. Į kairę nuo olos pamačiau trūkį kalno šlaite, kuris iš bėdos tiko pasalai. Išsitraukiau Desert Eagle ir įlindau. Dvylika šovinių, o aš šaudžiau taip seniai. Pataikyti reikia taikliai. Galbūt turėsiu galimybę bandyti antrą kartą, o gal ir ne.


(Kita dalis jau paskutinė)
2007-09-04 17:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-02 03:26
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-05 18:23
Tamsos Šešėlis
Kita dalis jau paskutinė pagaliau. (: Lauksiu kitos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-04 18:46
par excellence
Na, stilius ir proporcijos - švaru. Įdomiai išvairavai pabaigą,  tik va ,ta kovos scene gal kiek per daug išplėsta, kas pradeda ne taip stipriai laikyti dėmesį, bet iš esmės bravo. Kaip sakoma, clean cut:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą