Aukštyn kojom

Barbena sniegas į karštą ledą..
Ir tyliomis užmiega šapas,
O rūkas slepias už nakties
Tarytum atsiras nuo to erdvės.
Žolė nunyksta vos prašvitus,
Ir pelkė verda iš pat ryto,
Mėnulis kortas pasidėjęs,
Pralošia debesis it vėjas.
Balandis startą išmėgina,
O varlės svaigsta – geria vyną.
Barsukas kelnes sau pasiuvęs,
Ir baro pusėn jau nusukęs.
Užmigus saulė  prie pakrūmių
Nenori dirbt – nėra mat ūpo!
Žuvis ant kranto įsitaisius
Nusprendė – prasidės jos vaišės.
Vanduo pas liepsną iškeliavo,
Piršlybom žiedą jau matavo.
Ežiai plikai sau nusiskutę,
Komandom lakstė net suplukę.
Boružė megzti sau panoro
Nes užsimanė blogo oro.
O tai pamačiusi blusa
Streikuoti bandė gitara.
Bet niekas jos nebeišgirdo,
Ir verkė tol kol ten patvino
Kai skendo toj baloj visi
Jie šaukė „mama“ kol gyvi.
Gamta laiku sau atsibudo –
Ir žemę vėl kryptin pasuko.

Gerai, kad žadintuvas nuskambėjo
Ir viską į vėžes padėjo.