aš
nirvaną
iškeisčiau
už samsaroje
esantį kuokštą
žolynų
ant stalo...
mano vaikus
akimis stebinčius
saulę
už lango,
. . .
kai temsta...
pasinerčiau
į kvapus
viliojančius,
ten, duonkepy
kepančio
gardaus
pyrago
obuolių,
kuriuos
raškiau
nuo
anūkėliams
pasodintų
medžių-
abalãlom dar
tėvai vadino...
. . .
nors trupinėlio...
gardžiojo-
gyvenimą
atminti.
ir
laisvės
vaikeliu
atgimti...
- - -
o
parinirvanai,
prie
židinio
mintis
sušildžius,
palaukti-
prašymą
širdingai
išsakysiu, ir
nors amžinybę
dar pabūti
šičia...