Kasnakt lietus vėl kumščiais daužosi į langą,
Ieškodamas nerūpestingai palikto tarpo.
Pro kur kitur įlyst vidun nesužalojant stiklo?
Skersgatvy šoka žibintų šviesos,
Taip viliojančiai primekdamos
Kaip man pasirodė - vienintelę akį.
Mano pėdsakai atskiesti pigiu vynu,
Vis dažniau ir dažniau namus praeinu,
Lyg netyčia vis praropodamas pro šalį,
Pamiršęs kas esu ir kur gyvenu.
Pasiilgau.
Nebelauki gryžtančio ir trenkiančio sausakimšu baru,
Taip pigiai kainuojančiu ir perkamu juoku.
Nuo tavo ašarų supeliję sienos ir ne tik jos vienos,
Primenančios jog as kaltas, kaltas, kaltas,
Et, bet aš tai taip dažnai pamirštu.
Pasiilgau.
Pavargau parėjęs šildyt namų slenkstį,
Nėra riksmų, tyla taip rėžia mano jautrią ausį.
Vienišam kūnui neaprėpiamia lovos didybė,
Gal bent tavo įspaudą surasiu šitoj platybėj.
Pasiilgau.