Aš - tobula isterija.
Aš - ežeras. Be smėlio, be vandens.
Kai paskutiniai žmonės savo laiką nugyvens -
Aš būsiu. Tik - ištirpus vėjyje.
Ištirpusi jame, tačiau gyvensiu.
Lengva kaip paukštis, bet liūdna kaip vėjas.
Ir kelyje, kurį kiekvienas bus praėjęs
Akmenukus ir dulkes retkarčiais pabersiu.
Galbūt įdės mane kas nors į metalinę dėžę.
Sakys - čia tavo naujas kūnas, stokis ir gyvenk!
Aš pasirinksiu ją, kaip paskutinę šaką, garmant į bedugnę.
Mes įtikėję vandenį ir visada pamirštam ugnį.
Ir kai sunyks visa materija,
Aš būsiu Absoliutas.
Gyvensiu niekur. Ir niekur laikas ves.
Neprisiminsite ir nežinosite manęs.
Nes aš dar nebuvau, dar tik ateisiu.
Rugpjūčio trečiąją.
Erškėtrožių šešėlyje.