Einu.
Matau kaip svetimas žmogus
Duris rakina mano.
Nesvetimas.
Susvetimėjęs.
Seniai pamirštas purvinoj baloj.
Jis žiūri lyg pamišęs
Ir mėgina
Raktu nuo širdgėlos
Rakinti mano spyną,
Kuri nauja ir jo prisilietimų
Nepamena ir nebeprisimins.
Jaučiu alsavimą.
Susvetimėjusį
Kaip pirma cigaretės dūmą.
Tyla. Bijau kalbėt.
Stebiu jo nugarą
Nuvalkiotą ir niūrią.
Aš jį matau.
Žinau, tai tik iliuzija,
Kuri neduoda man ramybės naktimis
Ir pėdsakus užbarsto cukraus pudra.
Galvoja nulaižysiu aš nuo žemės
Senus prisiminimus.
Tyla. Bijau kalbėt.
Einu.